Mokslinė sklaida


Konferencijos, moksliniai seminarai, paskaitų skaitymas

Datos


2019 m. sausio 4 d.–vasario 2 d.

Skaičiau istorijos paskaitų ciklą Lietuvių kalbos ir kultūros žiemos kursų užsienio studentams Vilniuje. Kursus organizavo Švietimo mainų paramos fondas ir Vytauto Didžiojo universitetas.

2018 m. liepos 31–rugpjūčio 29 d.

Skaičiau istorijos paskaitų ciklą užsienio lietuviškų mokyklų mokytojams ir užsienio studentams Vilniuje. Lituanistines studijas organizavo Švietimo mainų paramos fondas, Lietuvos edukologijos universitetas ir Vytauto Didžiojo universitetas.

2018 m. spalio 4–5 d.

Dalyvavimas tarptautinėje mokslininkų ir ekspertų diskusijoje „Sixth Lithuanian–Polish round table: the annual round table featuring academia, experts and civil servants on a range of strategic policy issues, current events and dynamics, including security situation in the region, EU agenda and impact of global trends on Poland and Lithuania“ Birštone. Diskusiją organizavo Lietuvos URM, The Polish Institute of International Affairs ir VDU.

2018 m. birželio 20–21 d.

Dalyvavau tarptautinėje konferencijoje „1918 in Lithuania and Poland from a modern perspective. Central and Eastern Europe: history, politics and culture“., kurią organizavo VDU, MRU, Varšuvos universiteto Rytų Europos centras, Lietuvos užsienio reikalų ministerija. Perskaičiau pranešimą „Independence agenda of 1918: the case of Lithuania“, kur apžvelgiau valstybingumo scenarijus, siekiant Lietuvos nepriklausomybės. Žr. Programą: https://www.lnb.lt/naujienos/3224-birzelio-20-21-d-tarptautine-konferencija-1918-metai-lietuvoje-ir-lenkijoje-is-dabartines-vidurio-ir-rytu-europos-perspektyvos-istorija-politika-kultura

2018 m. sausio 4–vasario 2 d.

Skaičiau istorijos paskaitų ciklą Lietuvių kalbos ir kultūros žiemos kursų užsienio studentams Vilniuje. Kursus organizavo Švietimo mainų paramos fondas, Lietuvos edukologijos universitetas.

2016 m. rugsėjo 29 d.

Dalyvavau 5-oje tarptautinėje tarpdalykinėje konferencijoje „Social innovations: theoretical and practical insights (SOCIN 2016)“ Mykolo Romerio universitete. Perskaičiau pranešimą „Special features of nationalism in Lithuania during periods of 1918–1940 and 1990–2016“, kuriame atskleidžiau nacionalizmo ypatumus Pirmos ir Antros Respublikos laikotarpiais, išskirdama panašumus ir skirtumus. Žr. E Stream: Continuation and Change of Values,

http://socin2016.mruni.eu/wp-content/uploads/2016/09/PROGRAMME_2016-09-27-2.pdf

2016 m. rugpjūčio 24–29 d.

Dalyvavau 13-oje tarptautinėje Europos miesto istorijos asociacijos konferencijoje „Reinterpreting cities – Urban History (EAUH 2016)“ Helsinkio universitete, Suomijoje. Konferenciją organizavo Europos miesto istorijos asociacija (European Association for Urban History, plačiau apie Asociaciją žr. www.eauh.eu) kartu su vietiniu Suomijos komitetu (prezidentė Tamperės universiteto profesorė Marjaana Niemi). Konferencijoje dalyvavo virš 600 dalyvių iš Europos, JAV, Brazilijos, Australijos, Kinijos, Izraelio ir kitų valstybių. Konferencija buvo tarpdalykinė, joje dalyvavo mokslininkai, tyrinėjantis miestą kaip ekonominį, politinį ir sociokultūrinį reiškinį. Darbas vyko sekcijose (jų buvo apie 70). M 28 sekcijoje „Towns of Two-fold Memories and Mentalities Around the Baltic Sea“ perskaičiau pranešimą „Discussions on the Question of Vilnius in the Early Years of the 20th Century“. Plačiau apie konferencijos programą žr. https://eauh2016.net/

Pranešime analizavau 20 a. pradžios lietuvių politikų ir intelektualų diskusiją šiais esminiais klausimais: 1) kaip jie vertino lenkų politinę programą sukurti federacinę Lenkijos ir Lietuvos valstybę; 2) Kokius argumentus jie išsakė dėl lenkų ir baltarusių teritorinių pretenzijų į Vilnių ir jo kraštą; ir 3) Kokie buvo esminiai lietuvių, lenkų, rusų ir baltarusių nesutarimų dėl Vilniaus ir jo krašto aspektai.

2016 m. birželio 30–liepos 2 d.

Dalyvavau tarptautinėje konferencijoje „Europe, Nations, and Insecurity: Challenges to Identities“, kurią organizavo Vytauto Didžiojo universitetas kartu su Tautybių tyrimo asociacija (angl. Association for the Study of Nationalities, ASN). Konferencijos dalyviai buvo iš 46 šalių, darbas vyko 58 sekcijose, perskaityta daugiau nei 240 pranešimų.

Konferencijoje perskaičiau pranešimą „Specialeatures of nationalism: cases of the First and Second Republic of Lithuania“ (konferencijos programą žr. http://pmdf.vdu.lt/en/asn-kaunas/program/.), kur nagrinėjau ir lyginau Pirmosios ir Antrosios Lietuvos Respublikos lietuvių ir tautinių mažumų santykius, išskirdama esminius nacionalizmo bruožus: 1) Lietuvos valstybingumo atstatymo 1918 m. ir 1990 m.; ir 2) 1929–1933 m. ir 2008–2009 m. pasaulinės ekonominio nuosmukio ir finansinio krizių pasekmių bei 2014–2016 m. pabėgėlių krizės Europoje laikotarpiais.

2014 m. gruodžio 11 d.
Dalyvavau mokslinėje konferencijoje-diskusijoje „Žiemos karas-Talvisota ir jo pamakos“ Kaune. Perskaičiau pranešimą „Pilietiškumo į Sovietų Sąjungos karinę agresiją prieš Suomiją raiškos atvejai Lietuvoje (1939 m. lapkritis-1940 m. kovas)“. Pranešime buvo nagrinėjami Lietuvos piliečių pozicijos ir pilietiškumo raiškos atvejai, vykstant karui tarp Sovietų Sąjungos ir Suomijos 1939–1940 m. ir ieškoma tam tikrų analogijų į masinio pilietiškumo proveržius Lietuvoje kaip reakciją į šiandieninius įvykius Ukrainoje. 20 a. 4 dešimt. Lietuvos valstybė stengėsi laikytis neutralumo politikos, tačiau 1939 m. spalio 10 d. pasirašiusi su Sovietų Sąjungos savitarpio pagalbos sutartį ir įsikūrus sovietų karinėms bazėms šalyje, Lietuva tapo Sovietų Sąjungos protektoratu. Tačiau, reikia pripažinti, kad prasidėjus Žiemos karui, kai kuriais atvejais, su tam tikromis išlygomis, Lietuvai pavyksta išlaikyti neutralumą. Tai paaiškina, kodėl 1939 m. gruodžio 14 d. Tautų Sąjungos asamblėjos posėdyje, balsuojant už Sovietų Sąjungos pašalinimą iš Tautų Sąjungos Lietuva kaip ir Švedija, Norvegija, Danija, Bulgarija, Šveicarija, Meksika, Kinija bei Latvija ir Estija susilaikė ir vėliau priėmė sprendimą nepadėti Suomijai kare prieš sovietus. Autoritarinis režimas draudė spaudoje reikšti simpatijas Suomijos tautai. To meto laikraščiuose ir žurnaluose vyravo užsienio agentūrų pranešimai apie karo eigą be jokių profesinių komentarų. Kariniai žurnalai kaip Karys, Kardas ir Trimitas savo puslapiuose rašė apie karinius manevrus, mūšius, analizavo ir vertino abiejų konflikto šalių karinę techniką ir ginkluotę. Vengdami būti apkaltinti šališkumu ir iš jų išplaukiančių represinių pasekmių, kai kurie laikraščiai ir žurnalai, ėmė spausdinti informaciją apie karo mūšius, remiantis ir suomių, ir sovietų, dažnai vienas kitam prieštaraujančiais, pranešimais. Baimės ir įtarumo autoritarinio režimo atmosferoje bei svetimos Sovietinės kariuomenės buvimo šalyje akivaizdoje, sunku buvo įsivaizduoti, kad Lietuvos piliečiai atvirai palaikys ir siūlys pagalbą Suomijai. Tačiau pilietiškumas prasiveržė ir jis pasireiškė šiomis formomis:

Pirma, lietuviai kartu su suomiais stojo ginti Suomijos Nepriklausomybę. 1940 m. kovo 13 d. duomenimis Suomijos karinėse pajėgose kartu su suomiais kovojo 11 663 užsieniečiai-savanoriai (iš Švedijos – 8680, Danijos – 1010, Norvegijos – 695, 372 suomiai iš JAV, Vengrijos – 346, Estijos – 56, Belgijos – 51, Vokietijos – 18, Jungtinės Karalystės – 13, Lenkijos – 6, Latvijos – 4, Lietuvos – 2. Archyvinių dokumentų Helsinkio karo archyve dėka, šiandieną galima dar kartą priminti savanorius-lietuvius dalyvavusius Žiemos kare. Tai lietuviai Mykolas Mikalūnas ir Georgas Erikas Žukas. Mykolas Mykalūnas 1905 metų gimimo Lietuvos pilietis, civilis, nevedęs, turintis Lietuvos pėstininkų ir motorizuotų pajėgų bataliono kareivio 20 mėnesių stažą, kai 1939 m. gruodžio 12 d. kreipėsi priimti į tarptautinį kapitono Nordlundo būrį įsikūrusį Lapua mieste, dirbo Fordo kompanijos atstovu Kopenhagoje ir gyveno Helsinkyje. Tarnauti savanoriu jį rekomendavo suomių generolas G. Taucher. Kitas savanoris buvo 1907 metų gimimo lietuvis Georgas Erikas Žukas. Jūreivis, nevedęs, turintis Klaipėdos gubernatoriaus išduotą pasą bei 17 mėnesių tarnybos Lietuvos kariuomenėje stažą, kai kreipėsi priimti savanoriu į tarptautinį kapitono Nordlundo būrį gyveno taip pat Helsinkyje. Jį rekomendavo tapti savanoriu-kariu dalininkas Felixas Nylundas. Žinoma, jog 1940 m. sausio 9 d. abu lietuviai-savanoriai sudarė sutartis su Suomijos vyriausybe dėl karinės tarnybos Suomijos Respublikos karinėse pajėgose. Daugiau žinių apie šiuos savanorius, nepavyko rasti ir koks tolesnis jų likimas, pranešimo autorei, yra nežinomas.Be minėtų šių savanorių, Žiemos kare dalyvavo dar vienas lietuvių kilmės suomis Alanas Abraitis-Artasalo. Jo tėvas Jonas Abraitis 19 a. pabaigoje, kai rusų armija traukėsi iš Suomijos, liko Suomijoje ir apsigyveno Turku (Åbo) mieste. Čia vedė švedę Josefiną Åman ir susilaukė su ja trijų dukterų ir trijų sūnų, tarp kurių ir Alano. Alanas Abraitis, gimė 1907 m., augo, mokėsi ir įgijo inžinieriaus išsilavinimą Suomijoje. Iki Žiemos karo dirbo Fennia Faneri Oy kompanijoje Lahti mieste ir Juviaskiulios Techninėje draugijoje. Alanas Abraitis buvo vedęs suomę Toini Kivimäki ir augino dvi dukras. Alanas ir jo brolis Albinas, priėmę Suomijos pilietybę, pakeitė pavardę iš Abraičio į Artasalo. Abu broliai aktyviai dalyvavo Suomijos ir Lietuvos draugijos veikloje, todėl santykiai su Lietuva nebuvo nutrūkę. Prasidėjus Žiemos karui, Alanas Abraitis-Artasalo kartu su suomiais stojo ginti tėvynės nepriklausomybės. Žiemos karui pasibaigus, jis tęsė karinę tarnybą ir kariavo prieš sovietus. 1944 m. kovo mėnesį žuvo mūšyje Karelijos sąsmaukoje. Palaidotas Turku (Åbo) miesto didvyrių kapinėse. Antra pilietiškumo forma buvo Lietuvos piliečių noras tapti Suomijos karinių pajėgų kariais-savanoriais. Tai patvirtina 1939–1940 m. rašyti laiškai Suomijos konsului Lietuvoje Väinö Aarnio (dabar saugomi Joensuu apskrities archyve, kartu su kita Suomijos Užsienio reikalų ministerijos tarpukario Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje veikusių pasiuntinybių korespondencija). Pavyzdžiui, žinoma, kad Lietuvos karo aviacijos 35 m. lakūnas Vytautas Varanavičius, turintis 13 m. patirtį kreipėsi priimti savanoriu į suomių karo aviacijos pajėgas. Be jo, tarnauti savanoriais buvo pareiškę lietuviai: Jonas Bungarda iš Marijampolės, Algirdas Bielinis iš Švenčionėlių apskrities Prienų kaimo, Aleksandras Genbickis iš Merkinės; lenkai: Jan Szypiłło iš Rokiškio apskrities Obelių dvaro, Władysław Wiśniewski ir Longin Kowalevski iš Vilniaus bei Lenkijos kariuomenės pėstininkų puskarininkis Jan Gòrak ir lėktuvų mechanikas, sklandymo pilotas-instruktorius Wiktor Szydłowski. Yra žinoma, jog Lietuvos karo aviacijos atsargos kapitonas Romualdas Marcinkus 1939 m. ragino savo draugus lakūnus vykti padėti suomiams kovoti su sovietais. Šie pavyzdžiai rodo Lietuvos piliečių solidarumą su suomiais, o jų ryžtas kartu ginti Suomijos savarankiškumą ir teritorinį vientisumą, patvirtina, jog nepriklausomybė buvo viena iš svarbiausių to meto jų vertybių visuomenėje. Atsakymų dėl priežasčių, kodėl jie nebuvo priimti į Suomijos karines pajėgas, galima ieškoti tik spekuliatyviai, nes yra išlikę tik Suomijos konsulo Lietuvoje Väinö Aarnio atsakymų kopijos į jų laiškus, kuriose dėkojama ir prašoma laukti tolesnės informacijos. Viena iš priežasčių, kodėl jiems nepavyko išvykti į Suomiją, galėjo būti tai, kad karas truko tik daugiau nei 3 mėnesius ir, galbūt, nespėta parengti visų reikiamų dokumentų. Kita iš priežasčių, kodėl suomiai santūriai žiūrėjo į lietuvių kreipimąsi vykti savanoriais į Suomiją, galėjo būti tai, kad suomiai baiminosi, kad tarp lietuvių ir lenkų galėjo būti užverbuotų Sovietų Sąjungos agentų. Suomiams, ypač nerimo kėlė estų pozicija ir laikysena karo pradžioje, nes Suomijos valstybės saugumo institucijų buvo konstatuota, jog kai kurie sugauti rusų lakūnai buvo atskridę iš Estijos. Todėl reikia atkreipti dėmesį, jog du lietuviai-savanoriai, dalyvavę Žiemos kare, kai prasidėjo karas, gyveno Helsinkyje ir turėjo suomių teigiamas rekomendacijas dėl karinės tarnybos Suomijos Respublikos karinėse pajėgose. Trečia pilietiško forma buvo moralinė parama Suomijai. Jau karo pradžioje sukrėsti žmonės iš visų Lietuvos kampelių siuntė užuojautos laiškus ir atvirukus, adresuotus Suomijos vyriausiajam kariuomenės vadui maršalui Manerheimui ir Suomijos pasiuntinybei Kaune. Yra išlikę Kauno Aušros berniukų gimnazijos VIII klasės mokinių, atsargos karininko Bonifaco Ramanausko, kauniečio Algirdo Gustaičio, zarasietės, žinomos suomių literatūros vertėjos Antonijos Žagrakalienės, ukrainiečių grupelės iš Kauno ir kitų laiškai-atvirukai, kuriuose jie reiškė savo solidarumą su suomiais ir linkėjo pergalės. Pavyzdžiui, 1940 m. sausio 8 d. Kauno Aušros berniukų gimnazijos laiške moksleiviai rašė: „[…] Nors keletą šimtų kilometrų skiria mus nuo Suomijos, bet mes džiaugiamės ir liūdime kartu su tais, kurie gina savo Tėvynę, ir mūsų širdys plaka už Suomiją … Jūsų herojiški žygiai yra jau įamžinti istorijos puslapiuos, karšta tautos ir Tėvynės meilė liks visiems amžiams pavyzdžiu“. Ketvirta pilietiško forma buvo finansinė parama. Lietuvos gyventojai rinko ir siuntė pinigus Suomijai, taip išreikšdami solidarumą ir pritarimą suomių kovai prieš sovietus. Žinoma, jog pinigines perlaidas siuntė istoriko Petro Čepėno brolis kunigas Čepėnas iš Anykščių Karvelis iš Kauno, kunigas A. Šatas iš Varėnos, A. Šukšta iš Raseinių apskrities, kunigas Jonas Vėlutis iš Tauragės ir kiti. Ypač jaudinantis ir atspindintis to meto realijas yra 1940 metų kovo 1 dienos Tauragės valstybinės gimnazijos VII klasės moksleivių laiškas, pasirašytas Stasio Martinkaus vardu. Jame teigiama: „Jūs patys žinote, maloni Suomijos atstovybe, dėl kokių priežasčių mūsų lietuvių tauta negali jums, t. y. Suomijai, pareikšti gilesnės užuojautos bei paramos.“ Toliau moksleiviai laiške prašo priimti jų surinktus 20 litų ir 80 centų, „kaip materialinę paramą ir viešai jiems nedėkoti (moksleivių pabraukta), nes jie aukoja pinigus be gimnazijos vadovybės žinios“. Tai rašė 19–21 metų jaunuoliai, nes pagal Lietuvos Centriniame Valstybės archyve saugomus Tauragės gimnazijos dokumentus, pavyko nustatyti, jog Stasys Martinkus, gimęs 1921 m. gegužės 13 d. Tauragės valsčiaus Kaziškės kaimo ūkininko šeimoje buvo moksleivis-šaulys ir kartu su juo kai buvo rašytas laiškas mokėsi 29 moksleiviai, gimę 1919–1923 m.  Baigiant šį pranešimą, norisi formuluoti šią išvadą, jog Lietuvos vyriausybės ir Lietuvos piliečių nuostatos, pozicijos bei laikysena Žiemos karo metu buvo skirtingos. Atsidūrusi agresyvioje geopolitinėje padėtyje ir bijodama prarasti valstybingumą, Lietuvos vyriausybė stengėsi neaštrinti santykių su Sovietų Sąjunga ir likti neutralia Žiemos karo metu. Priešingai nei to meto vyriausybė, dalis Lietuvos piliečiai gynė, rėmė ir teikė pagalbą Suomijai. Lyginant šiandieninės Lietuvos valstybės ir piliečių pozicijas Rusijos hibridiniame kare prieš Ukrainą su Žiemos kare, reikia pažymėti, jog skirtingai nei 20 a. 4 dešimtmetyje, Lietuvos valdžios ir piliečių pozicijos yra vieningos ir jų teikimą moralinė ir finansinė paramą yra žymiai ženklesnė. Tai suponuoja išvadą, jog Lietuva pasisakanti prieš Rusijos eskaluojamą konfliktą Ukrainoje JT Saugumo Taryboje, prezidentės D. Grybauskaitės atvira ir griežta pozicija vertinant Rusijos agresiją Ukrainoje ES institucijose bei masinis-pilietinis ukrainiečių palaikymas šalyje rodo, jog be jokių kompromisų ir atvirai yra ginamas Ukrainos teritorinis vientisumas ir savarankiškumas nacionaliniu (pilietiniu), europiniu ir globaliu lygmenimis. Konferencijos programą žr. http://gintarinesvajone.lt/2014/12/08/konferencija-diskusija-ziemos-karas-talvisota-ir-jo-pamokos/

2014 m. birželio 6 d.
Dalyvavau mokslinėje konferencijoje „Lietuvos lenkai: tolesnė santykių raida“ Mykolo Romerio universitete. Perskaičiau pranešimą „Diskusijos dėl lietuvių tapatybės 20 a. pr.: modernių tautų formavimosi objektyvūs ir subjektyvūs veiksniai“, kur remiantis to meto politikų ir intelektualų publikacijomis nagrinėjau kokius objektyvius ir subjektyvius veiksnius politikai ir intelektualai išskyrė modernių tautų formavimosi procese. Iš 20 a. pradžios lietuvių politikų išsiskiria P. Klimo publikacijos, kuriose galima atskleisti nuoseklų to meto įvykių vertinimą ir įžvelgti tam tikrą nacionalizmo koncepciją. Kitų politikų darbai, ypač A. Voldemaro, M. Biržiškos ir J. Šliūpo, oponuoja ir papildo P. Klimo idėjas nacionalizmo klausimu. Tautinės valstybės kūrimą, t. y. tautos teisę savo etnografinėse žemėse sukurti valstybę, P. Klimas vadino etnografiniu / tautiniu dėsniu. Šis dėsnis yra universalus, juo galima apibrėžti tautos sąvoką, nustatyti tautos gyvenamą teritoriją ar apibūdinti nacionalizmą kaip tautos siekį sukurti tautinę valstybę. P. Klimas kaip istorinio materializmo šalininkas etnografinį / tautinį dėsnį supranta kaip materialų konstruktą, kurį sudaro keturi elementai: 1. Kalba; 2. Tautinė savimonė; 3. Kultūra (istorija); 4. Ateities vizija – tautinis idealas. Kalba. Diskutuodamas apie lietuvių tapatybės formavimąsi P. Klimas ypatingą dėmesį skyrė gimtajai kalbai. 19 a. pab.–20 a. pradžios inteligentijos ir valstiečių pasirinkimą vartoti svetimas kalbas vietoje gimtosios jis vadino kaip tam tikrą tautos išskirtinumo pasireiškimą, kurį veikė valstybingumo pasikeitimai ir nesusiformavusios rašto tradicijos Lietuvoje. Pagal kalbų vartojimą jis skiria du tautų modelius. Pirmasis modelis – kai individai, vartodami tą pačią kalbą, sudarė atskiras tautas. Pavyzdžiui, amerikiečiai kalba angliškai, bet jie nėra anglai. Pritardami jam A. Voldemaras ir J. Šliūpas laikėsi nuomonės, kad dažniausiai, kalba parodo tautybę, bet ne visada. Yra tautų, kurios naudoja tą pačią kalbą, bet yra skirtingos, pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje, Kanadoje, JAV ir Australijoje kalbama anglų kalba, tačiau tose šalyse gyvena skirtingos tautos. Antras modelis – kai individai, vartodami įvairias kalbas, sudarė vieną atskirą tautą. Šiam modeliui priskiriama ir lietuvių tauta, nes dalis lietuvių (daugiausia bajorija) kalbėjo ir rašė rusiškai ar lenkiškai. Taip pat antrajam modeliui A. Voldemaras priskiria ir suomius, nes jie vartodami švedų kalbą valstybiniame gyvenime, laikė save suomiais, o ne švedais. Todėl lietuviai kaip ir kitos dvikalbės ar daugiakalbės tautos nebuvo išimtis. Tam pritarė M. Biržiška ir A. Voldemaras, nes gimtosios kalbos ir tautos tapatumas nebuvo būtinoji tautos gyvavimo ar tautinio apsisprendimo sąlyga. Kita vertus, P. Klimas pripažįsta, kad nacionalizmo laikotarpiu gimtoji kalba – vienas iš veiksnių, vienijančių tautą kurti tautinę valstybę. Lygindamas lietuvių kalbos vartojimą ir reikšmę įvairiais istorijos laikotarpiais pastebėjo, kad jei anksčiau lietuvių kalbos žinojimas buvo geros valios ir pagirtino noro išraiška, tai tautinės valstybės kūrimo laikotarpiu tapo gyvenimo būtinybe, be kurios visuomenės narys liktų procesų nuošalyje ir negalėtų integruotis naujoje valstybėje. Tautinė savimonė. P. Klimo nuomone, tautos individams svarbu turėti tautinę savimonę, kad jie sugebėtų atskirti svetimos kalbos vartojimą nuo tautinės priklausomybės, nes „lietuvis šių dienų Lietuvoje gali būti ir lietuviškai nemokėdamas“. Tačiau tai buvo to meto realybė, kai individai patys sprendė savo tautinę priklausomybę. Tačiau jis suprato, kad nuspręsti savo tautinę tapatybę, ypač sudėtinga bus sulenkėjusiai arba surusėjusiai lietuvių inteligentijai ar valstiečiams, gyvenantiems Pietryčių Lietuvoje. Paklaustas, kokios jis tautybės, valstietis negalėjo atsakyti. Jis suprato, kad yra katalikas, kad jis yra vietinis, ne koks atėjūnas. Vietinio sąvoka jam buvo daug aiškesnė ir suprantamesnė. Be to, pagal įvairius carinės Rusijos statistinius duomenis, pusiau lenkiškai ar rusiškai šnekantys gyventojai pateikiami kaip lenkai ar gudai. M. Biržiškos nuomone katalikai gyvenantis Pietryčių Lietuvos dalyje ir kalbantys baltarusiškai yra ne kas kitas o asimiliavę lietuviai. Be to, P. Klimas perspėjo, kad statistikos duomenimis nereikėtų aklai pasitikėti, nes jam buvo žinoma faktų, kai priklausomai nuo statistinių duomenų pateikėjo kilmės, tie patys gyventojai buvo skirtingai užrašomi kaip mokantys ir nemokantys lietuvių kalbos. Tai dažnai atsitikdavo ir dėl to, kad ir patys gyventojai vengdavo pasisakyti kalbantys lietuviškai. A. Voldemaras taip pat nebuvo linkęs aklai pasitikėti gyventojų surašymo statistika. Jo nuomone, per 1897 m. Rusijos imperijos visuotinį gyventojų surašymą lietuviai buvo užrašyti gudais arba lenkais. Tačiau dvikalbius gyventojus užrašyti kaip vartojančius dvi kalbas, tuomet būtų buvę lengviau išsiaiškinti skiriamąsias vartojamųjų kalbų ribas. Todėl būtina taikyti tautinio apsisprendimo principą, kad „kiekvienas nuspręstų, kuriai tautybei jis priklauso“. Reikia pažymėti, kad tautinio apsisprendimo principą A. Voldemaras siūlė taikyti, skirtingai nei P. Klimas (siūlė netaikyti žemiausiems visuomenės sluoksniams Pietryčių etnografinėje Lietuvoje (Švenčionių, Vilniaus, Lydos ir Ašmenos apskrityse), kur dauguma valstiečių save per kalbų vartojimą tapatina su lenkais ar gudais) visiems individams, nežiūrint jų socialinės ir turtinės padėties visuomenėje. Subjektyvinę individo teisę kaip demokratinį tautinio apsisprendimo principą apibrėžti savo tautybę taip pat pripažino ir M. Biržiška. Kultūra (istorija). P. Klimo teigimu, svarbu suvokti, kad tam tikroje teritorijoje subręsta tam tikros tautos individuali kultūra, kurią pažindami galime suvokti tam tikrus reiškinius ir procesus. Jo teigimu Vilniaus krašto rusakalbiai ir lenkakalbiai gyventojai charakteriu, tikėjimu, tradicijomis ir papročiais, išvaizda bei kultūra yra artimesni lietuvių, o ne slavų tautoms. Dauguma jų yra gimę ir augę lietuviškos kultūros ir tradicijų terpėje, nors ir nebekalbantys lietuviškai. Suvokti save ir savo kultūrą, P. Klimo ir A. Voldemaro nuomone, padeda, istorijos pažinimas. Ateities vizija – tautinis idealas. P. Klimas teigia, kad kiekviena tauta siekia tapti laisva – iš pradžių ji pradeda reikalauti vienodų teisių su kitomis tautomis, vėliau pradeda kovoti dėl kultūrinės ir politinės autonomijos bei savivaldos, o dar vėliau ji pradeda kovą už nepriklausomybę ir teisę sukurti tautinę valstybę. Besikeičiantiems laikotarpiais tauta formuoja savo tautinius idealus. Jam pritarė A. Voldemaras, teigdamas, kad 20 a. pradžioje lietuviams yra 3 galimi valstybingumo keliai: 1. Lietuvai tapti nepriklausomai. Šį kelią rinkosi dauguma lietuvių; 2. Lietuvai įsijungti į Rusijos federacinę respubliką; ar 3. Lietuvai sudaryti federacija su Lenkija. Federacijos su Lenkija idėjoje A. Voldemaras įžvelgė keletą teigiamų bruožų. Lietuva kaip maža valstybė, atsidūrusi tarp dviejų galingų valstybių – Vokietijos ir Rusijos – federacijoje su Lenkija jaustųsi saugesnė. Be to, ir ekonomiškai jai būtų naudinga, nes nereikėtų dalies biudžeto skirti karinėms išlaidoms. Bendra rinka ir muitų sistema leistų suklestėti Lietuvos ekonomikai. Tačiau jis asmeniškai pirmenybę teikė nepriklausomai neutraliai Lietuvos valstybės idėjai ir buvo įsitikinęs, kad jei ir būtų atkurta Lenkijos ir Lietuvos valstybė, neužilgo joje prasidėtų priešiškumas ir kovos tarp tautų, kas vestų prie valstybės žlugimo. Žymiai kategoriškas buvo J. Šliūpas, nes nematė jokių teigiamų bruožų Lietuvos sąjungoje su Lenkija, o Lenkijos tautinėje politikoje įžvelgė imperializmo ir tautų kiršinimo apraiškų. Kita vertus, A. Voldemaras suprato, kad ne vien nuo lietuvių apsisprendimo, ar geopolitinių pokyčių, bet taip pat ir nuo Europos valstybių pripažinimo priklauso Lietuvos ateitis. 1918 m. laikraštyje „Das neue Litauen“ A. Voldemaras rašė: „kažin ar yra kita Europoje tauta, apie kurios teises dėl savistovaus valstybinio ir politinio gyvenimo, taip dažnai būtų kalbama, kaip kad apie lietuvius.“ Jis manė, kad tokio didelio susidomėjimo ir abejojimo – ar lietuvių tauta turi teisę sukurti savo tautinę valstybę – priežastys glūdėjo pirmiausia praeityje, ir antra, kaip ji buvo rekonstruojama ir pateikiama politikams. A. Voldemaras pastebėjo, jog daugelis didžiųjų valstybių vadovų nematė didelio skirtumo tarp lietuvių ir lenkų tautų, nes po Lenkijos ir Lietuvos valstybės padalijimų, lietuvių valstybingumo klausimas buvo siejamas su Lenkija. Todėl lenkų pretenzijos atkurti Lenkijos ir Lietuvos valstybę daugelio Europos šalių politikams atrodė realios ir pamatuotos. Tačiau lietuviai energingai protestavo prieš bendrą valstybę su Lenkija, nes atgimusios lietuvių tautos politinis tikslas – atkurti Lietuvos valstybę etnografinėse jo žemėse. Reziumuojant galima prieiti prie išvados, kad politikai ir intelektualai vaidino svarbų vaidmenį formuojant lietuvio tapatybę bei tautinį ir politinį valstybės tapatumą 20 a. pradžioje. Apibendrinant jų koncepcijas ir idėjas modernių tautų formavimosi klausimais galima teigti, kad P. Klimo koncepcijoje daugiausia dėmesio yra skiriama tautinės savimonės formavimosi „objektyviems ar etniniams“ veiksniams t. y. tautos kalbai, religijai, tradicijoms, istorijai, kultūrai ir bendriems tautiniams idealams, o A. Voldemaro ir M. Biržiškos įžvalgose daugiau dėmesio skiriama subjektyviam veiksniui, t. y. tautų apsisprendimo teisei.

2013 m. gruodžio 8–10 d.

Berlyne Suomijos institute dalyvavau tarptautinio projekto „Cities and Transnational Interaction. The Cultural Contacts between West and East European Urban Centres during and beyond the Cold War“ (projekto vadovė Tamperės universiteto Prof. Marjatta Hietala, 2010–2013, University of Tampere, School of Humanities and Social Sciences and Cold War Research Group-Consortium of the Aleksanteri Institute, funded by the Academy of Finland) rezultatų aptarime, kur pristačiau savo tyrimų ataskaitą. Plačiau apie projektą žr. http://www.uta.fi/laitokset/historia/www/hitutkimus.php

2013 m. lapkričio 25 d.

Dalyvavau apskritojo stalo diskusijoje „Rytų partnerystės politika Lietuvos pirmininkavimo ES laikotarpiu“, kurią organizavo MRU Politikos mokslų institutas kartu su Užsienio reikalų ministerija. Komentare nagrinėjau kai kurias priežastis, kurios trukdo ES veikti kaip vieningu politiniu subjektu užsienio politikos klausimais. Vieną iš objektyvių priežasčių galima įvardinti tai, kad ES bendroji užsienio ir saugumo politika formuojasi kaip iki šiol precendento neturintis tarpvyriausybinis ir viršnacionalinis bendradarbiavimas, kur esminių sprendimų priėmimas priklauso Europos vadovų tarybai. Kitais žodžiais tariant, sprendimas priklauso nuo valstybių narių, turinčių skirtingus užsienio politikos interesus. Rasti kompromisą, atsisakyti kai kurių strateginių užsienio politikos tikslų, ypač sudėtinga tapo ekonominio nuosmukio sąlygomis. Kita priežastis – pačių instrumentų / priemonių ribotumas, t. y. kelkime klausimą ar deklaracijos, bendros pozicijos, bendri veiksmai, sankcijos ar Rytų partnerystės veiksmų planai yra efektyvūs instrumentai paveikti tarpvalstybinių konfliktų sprendimą. Ar juose siūloma finansinė parama yra adekvati ir galinti nulemti ilgalaikius pokyčius Rytų Europos ir Pietų Kaukazo regionuose, kad Rytų partnerystės šalis siektų integracijos su ES. Dar kita priežastis, susijusi su atsakomybės trūkumu, t. y. ES sutartyse nėra numatyta valstybių narių atsakomybė, jei jos nesilaikytų ES priimtų bendrų pozicijų ar veiksmų. Todėl vis dažniau yra sunku sutarti ir dėl Rytų partnerystės, o kai kada sprendimai dėl Rytų partnerystės primena Monnet, kuriamos EB esminius principus: planas be plano, vizija be vizijos. Apibūdinti šią politiką naudojama ir daugybė metaforų: ,,narystės pakaitalas“, ,,alternatyvų politika“ ar ,,lagaminas be rankenos“. Iš tikrųjų metaforų gausa, patvirtina, jog nėra aiški ES valstybių pozicija dėl Rytų Partnerystės šalių galimybės tapti valstybėmis narėmis. Prie subjektyvių priežasčių galima priskirti ES valstybių narių skirtingas užsienio politikos nuostatas dėl bendradarbiavimo su strategine partnere Rusija ir Rytų partnerystės šalimis. Pastebimas dvigubų standartų, ypač žmogaus teisių pažeidimo srityje, taikymas. Jei ir toliau nebus atsisakyta dvigubų standartų ar selektyvaus teisingumo principų, pasirašyti Asociacijos sutartis ES su Rytų partnerystės dalyvėmis bus sudėtinga ir ateityje. Tai kaip įveikti šias priežastis, trukdančias ES veikti kaip vieningu politiniu subjektu? Atsakymas glūdėtų 2007 m. Lisabonos sutartyje, numatytoje gilesnėje užsienio ir saugumo politikos integracijoje. Tačiau atiduoti ES institucijoms spręsti užsienio ir saugumo politikos klausimus, kad ES galėtų veikti kaip vieningas subjektas, reiškia atsisakyti dalies valstybinio suvereniteto. Ar šiuo metu valstybės narės yra linkusios riboti savo suverenitetą klausimas lieka atviras?

2013 m. liepos 31–rugpjūčio 9 d.

Kartu su Lietuvos mokytojais ir dėstytojais stažavausi ir išklausiau 90 val. studijų modulį-seminarą „Remembering the Past, Shaping the Futute“ Yad Vashemo institute Jeruzalėje. Seminarą organizavo Yad Vashemo institutas ir Tarptautinė komisija nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti (koordinatorė ir grupės vadovė Ingrida Vilkienė). Yad Vashemas, kaip holokausto aukų atminimo įamžinimo kompleksas, yra įkurtas 1953 m. Kneseto sprendimu Jeruzalės priemiestyje ant kalvos pavadintos sionizmo pradininko publicisto ir rašytojo Teodoro Herclio garbei. Jį sudaro institutas, tyrimo centrai ir mokyklos, muziejai, įvairūs memorialai ir paminklai (Bendruomenės slėnis, skirtas įamžinti žydų bendruomenes, gyvavusias Europoje, tarp jų ir Lietuvos miestuose ir miesteliuose iki Antrojo pasaulinio karo. Atminties salėje dega amžina ugnis žydų aukoms atminti, vaikų memorialas – atminties paminklas žuvusiems žydų vaikams), aikštės (Varšuvos geto aikštė), alėjos (Pasaulio Tautų teisuolių alėja, kur yra pagerbti ir 844 Lietuvos piliečiai, išgelbėję žydus nuo mirties vokiečių nacių okupacijos metais), biblioteka (fonduose yra daugiau nei 125 tūkst. pavadinimų knygų apie holokaustą 54 kalbomis), archyvas (jame yra daugiau nei 154 mln. dokumentų, susijusių su holokaustu. Tarp jų 112 tūkst. liudininkų parodymų; daugiau nei 420 tūkst. nuotraukų ir Vardų salėje saugomi žuvusių žydų sąrašai, kuriuose minima 2,6 mln. pavardžių). (Plačiau apie tarptautinį holokausto studijų institutą Yad Vashem žr. http://www.yadvashem.org)

Studijos apėmė 3 pagrindines temas: 1) žydų istoriją, kultūrą ir politiką iki Antrojo pasaulinio karo; 2) holokaustą ir 3) praktinius-metodinius užsiėmimus, kuriuose nagrinėta kaip reikėtų dėstyti holokausto temą Lietuvos mokyklose ir universitetuose. Paskaitas skaitė žymūs judaistikos mokslininkai – dr. Z. Daševskis, dr. M. Juškovskis, L. Davidovič ir dr. E. Rimon. Jie atskleidė turtingą žydų istorijos, literatūros (Jidiš), muzikos ir meno pasaulį, egzistavusi Europoje iki Antrojo pasaulinio karo. Holokausto specialistai Prof. J. Baueris, dr. I. Abramskaja, dr. A. Šneer ir D. Romanovskis nagrinėjo antisemitizmo atsiradimo priežastis Europoje, atskleidė vokiečių nacių ideologiją ir vykdytą politiką nukreiptą prieš žydus bei analizavo ir lygino žydų persekiojimo, nacių getų kūrimo ir masinio žydų naikinimo ypatybes okupuotuose Vidurio ir Rytų Europos kraštuose. Praktinius užsiėmimus vedė mokslininkai-metodininkai dr. I. Abramskaja ir F. Dračinskis, kurie naudodami įvairias vizualines-metodines priemones parodė, kaip galima nagrinėti holokausto klausimus ne tik moderniose auditorijose, bet ir muziejuose ir įvairiose memorialinėse Yad Vashemo vietose. Praktinių užsiėmimų metu išryškėjo aiški tendencija, jog norint pradėti kalbėti apie holokaustą įvairiose valstybėse, būtina pateikti žydų, kaip tam tikros valstybės tautinės mažumos, kultūros istoriją iki Antrojo pasaulinio karo, kad būtų suvokta, koks žmogiškasis ir kultūrinis žydų paveldas buvo sunaikintas ir prarastas Europoje, jog ateityje būtų išvengta skaudžių genocido proveržių. Studijų metu su holokaustą išgyvenusiu liudininku C. Kacu (pabėgusiu iš Kauno geto), politikais ir Simono Wiesenthalio biuro Jeruzalėje direktoriumi E. Zuroffu aktyviai buvo diskutuojama bei ieškoma atsakymų, kaip reikėtų atskleisti ir pateikti holokausto temą Lietuvos jaunimui. Seminaro metu taip pat buvo organizuojamos ir pažintines ekskursijos po Izraelį. Jas vedė profesionali gidė R. Zlatopolskaja, kuri supažindino su senąja žydų ir krikščionybės istorija. Aplankyta buvo ankstyvoji žydų bendruomenės gyvenvietė Kumrane, Jaruzalės istorinės vietos (Alyvų kalnas, Šv. Kapo bažnyčia, Raudų siena ir jos požemiai), Izraelio muziejus, Golano aukštumos, Jordano upės slėnis, Tel Avivas, Jafa, Jerichas ir Betliejus. Buvome nuvykę ir prie Negyvosios jūros ir Genazareto ežero (Galilėjos jūros). Seminaro metu įgytos žinios ir naujos kompetencijos bus itin naudingos dėstant studijų dalykus, susijusius su nacionalizmo teorijomis bei politiniais ir nacionaliniais konfliktais, bei aptariant su Erasmus studentais skaudžius Lietuvos istorijos puslapius.

2012 m. rugpjūčio 29–rugsėjo 1 d.

Dalyvavau tarptautinėje Europos miesto istorijos asociacijos konferencijoje „Cities and Societies in Comparative Perspective“ Karolio universitete Prahoje. Europos miesto istorijos asociacija (European Association for Urban History), remiant ES institucijoms, buvo įkurta 1989 m. ir vienas iš jos tikslų – rengti tarptautines konferencijas kas dvejus metus. Pirmoji konferenciją įvyko 1992 m. Amsterdame (plačiau apie Asociaciją žr. www.eauh.eu). Šiais metais konferencijos organizatoriais buvo Karolio universitetas Prahoje, Prahos miesto savivaldybė, miesto archyvai, muziejai, Čekijos mokslų akademija ir Istorijos institutas. Konferencijoje dalyvavo virš 700 dalyvių iš 56 šalių. Konferencija buvo tarpdalykinė, joje dalyvavo mokslininkai, tyrinėjantis miestą kaip ekonominį, politinį ir sociokultūrinį reiškinį. Darbas vyko sekcijose (jų buvo apie 80). Dalyvavau sekcijoje „Miestai ir Šaltasis karas“, kur perskaičiau pranešimą apie kolaboravimą, konformizmą ir pasipriešinimą Sovietų režimui Lietuvoje 1944–1990 m., analizuodama studentų ir profesorių pasipriešinimą (Collaborate and conform or resist against the Soviet regime in Lithuania in 1944–1990: a case study on resistance of students and professors). Plačiau apie konferencijos programą ir mano pranešimo temą  Žr. Sessions: M47: Cities and the Cold War, http://www.eauh2012.com/sessions/

2012 m. liepos 15–18 d.

Dalyvavau tarptautinėje mokslinėje konferencijoje „Old and New: Past, Present, and Future of the Post-communist World“ Varšuvos universitete, Lenkijoje. Perskaičiau pranešimą apie disidentų judėjimą prieš komunistinę ideologiją Sovietų Lietuvoje 1970–1990 m. (Dissident movement against Communist ideology in Soviet Lithuania in the 1970s–1990s), analizuodama pogrindinę spaudą apie žmogaus teisių pažeidimus, disidentų straipsnius apie pasipriešinimą sovietinei okupacijai ir sovietizacijai Šaltojo karo metais. Konferencijoje daugiausia dalyvavo mokslininkai iš Vidurio ir Rytų Europos bei Centrinės Azijos šalių. Konferencijos dalyviai ypač daug diskutavo apie šiandieninę politinę, socialinę ir ekonominę situaciją Rusijoje, Ukrainoje, Moldovoje ir Centrinės Azijos šalyse. Žr. http://www.studium.uw.edu.pl/upload/files/WEEC%202012%20short.pdf

2012 m. birželio 14–16 d.

Dalyvavau tarptautinėje mokslinėje konferencijoje „East-West Cultural Exchanges and the Cold War“ Jiuveskiulės universitete, Suomijoje. Perskaičiau pranešimą apie nelegalų politinį ir kultūrinį bendradarbiavimą tarp Sovietų Lietuvos ir Vakarų Europos šalių 1944–1990 metais, analizuodama pogrindinę spaudą ir disidentų straipsnius, publikuotus Geležinės uždangos padalytose Vakarų ir Rytų valstybėse (The underground political and cultural interaction between Soviet Lithuania and Western European Countries in 1944–1990). Konferencijoje dalyvavo virš 90 dalyvių iš JAV, Kanados, Suomijos, Danijos, Švedijos, Jungtinės Karalystės, Šveicarijos, Belgijos, Italijos, Prancūzijos, Vokietijos, Rumunijos, Bulgarijos, Vengrijos, Čekijos, Lenkijos, Lietuvos, Latvijos, Estijos, Ukrainos, Rusijos ir kitų šalių. Konferencijos dalyviai aptarė politinį, ekonominį ir kultūrinį bendradarbiavimą bei nebendradarbiavimą tarp Rytų ir Vakarų Šaltojo karo metais. Plačiau apie konferencijos programą žr. http://culturalcoldwar.blogspot.com/2011/08/conference-aims.html

2011 m. spalio 24–28 d.

Dalyvavau tarptautinėje mokslinėje konferencijoje „Challenging the Shadow of the Iron Curtain“ Belgrado universitete, Serbijoje. Perskaičiau pranešimą apie kolaboravimą, konformizmą ir pasipriešinimą tarybiniam režimui Lietuvoje 1944–1990 m., analizuodama studentų ir profesorių pasipriešinimo atvejį („Collaborate and Conform or Resist against the Soviet Regime in Lithuania in 1944–1990: a Case Study on Resistance of Students and Professors“).

Konferenciją organizavo Belgrado universiteto Filosofijos ir Architektūros fakultetai kartu su Suomijos ir Serbijos tarptautinių projektų mokslininkais (Project „Cities and Transnational Interaction. The Cultural Contacts between West and East European Urban Centres during and beyond the Cold War“ (University of Tampere, School of Humanities and Social Sciences and Cold War Research Group-Consortium of the Aleksanteri Institute, funded by the Academy of Finland; Project „Modernization of the Western Balkans“, financed by the Serbian Ministry of Education and Science). Konferencijoje buvo aptarti ekonominio, politinio, kultūrinio ne/bendradarbiavimo aspektai tarp Rytų ir Vakarų Šaltojo karo metais. Žr. http://www.balkansinstitute.com/documents/Cold%20War%20-%20book%20of%20abstracts.pdf

2011 m. rugsėjo 28 d.–spalio 2 d.
Dalyvavau tarptautinėje mokslinėje konferencijoje „Universities in Central Europe – Crossroads of Scholars from All Over the World“ Karolio universitete Prahoje. Perskaičiau pranešimą apie Lietuvos aukštojo mokslo politiką, analizuodama Lietuvos universiteto atvejį tarpukario laikotarpiu (Between National and International Interests: the New University of Lithuania during the Interwar Period).
Konferenciją organizavo Karolio universitetas Prahoje, Europos istorijos mokslų draugija ir įvairios Čekijos, Lenkijos, Slovakijos ir Vengrijos asociacijos ir draugijos. Konferencijoje dominavo 3 pagrindinės temos: Tarpuniversitetinis mokslininkų mobilumas nuo Apšvietos laikotarpio (18 a.) iki šių dienų; „Vizituojančio profesoriaus“ fenomenas ir vokiečių fiziko Nobelio premijos laureato Alberto Einšteino dėstytojavimo Prahos universitete 100-o meto jubiliejui paminėti skirti pranešimai. Konferencijoje dalyvavo mokslininkai iš Čekijos, Vokietijos, Austrijos, Izraelio, JAV, Šveicarijos, Graikijos, Portugalijos, Italijos, Vengrijos, Slovakijos, Lenkijos ir Lietuvos. Iš viso buvo perskaitytas 31 pranešimas. Apie konferencijos dalyvius, programą ir pranešimų tezes plačiau galima susipažinti internetiniame puslapyje: http://dvt.hyperlink.cz/uce/index.htm. Pranešime kėliau hipotezę ar naujai įsteigtas Lietuvos universitetas buvo tautinis universitetas, ar universitetas peržengiantis tautinės valstybės ribas, kur Vakarų ir Rytų Europos universitetų mokslininkai kartu su Lietuvos mokslininkais formavo ir vykdė studijų programas bei dalyvavo bendruose moksliniuose projektuose. Pranešime buvo analizuojamos įvairios tarptautinio bendradarbiavimo formos, kaip studentų ir doktorantų studijos Europos universitetuose, studentų ir profesorių mobilumas, užsienio valstybių ir mokslo fondų finansinė parama Lietuvos studentams ir mokslininkams – grantai ir stipendijos, Europos mokslininkų indėlis formuojant Lietuvos universiteto studijas ir mokslą bei kitos bendradarbiavimo formos. Priėjau prie išvados, kad dėl palankių tarptautinio bendradarbiavimo sąlygų, Lietuvos universiteto studentai ir mokslininkai užmezgė glaudžius santykius su Vakarų ir Rytų Europos universitetų mokslininkais, kurių dėka jie galėjo gauti informacijos apie naujausius tyrinėjimus, mokytis iš jų žinių ir patirties bei dalyvauti bendruose moksliniuose projektuose. Tarpukario laikotarpiu Lietuvos mokslininkai pilnai integravosi į tarptautinę mokslininkų bendruomenę, o Lietuvos universitetas tapo iš esmės tarptautiniu universitetu, peržengiantis tautinio universiteto ribas. Žr. http://dvt.hyperlink.cz/uce/

UNIVERSITIES_2011-10-01_PICT_10

2011 m. vasario 8–10 d.

Dalyvavau moksliniame seminare aptariant tarptautinį projektą „Cities and Transnational Interaction. The Cultural Contacts between West and East European Urban Centres during and beyond the Cold War“  Tamperėje, Suomijoje. Vasario 8 d. kartu su Belgrado universiteto prof. Aleksandra Stupar perskaitėme paskaitą apie „Kultūrinį bendradarbiavimą Šaltojo karo metu: Baltų ir Balkanų atvejo studija“ (Cold War cultural interactions: The cases of the Baltics and the Balkans). Paskaita patalpinta į Tamperės universiteto moodle aplinką. Vasario 9 d. perskačiau pranešimą apie „Lietuvos studentų ir profesorių pasipriešinimą sovietinei švietimo politikai 1944–1990 m. (Resistance against the Soviet Educational Policy by Students and Professors in Lithuania in 1944–1990).

Audra 004

2010 m. lapkričio 29 d.
Dalyvavau konferencijoje „Žiemos karas – Talvisota“, skirtoje Žiemos karo pabaigos 70-mečiui paminėti Kaune Vytauto Didžiojo karo muziejuje. Konferenciją organizavo Lietuvos ir Suomijos draugijos Kauno skyrius ir Vytauto Didžiojo karo muziejus, ją globojo Suomijos Respublikos ambasadorė Marjos-Liisos Kiljunen. Konferencijoje perskaičiau pranešimą „Lietuvos Vyriausybės neutralumo politika ir piliečių pozicija Žiemos karo metu: likti neutraliems ar padėti Suomijai?“.

audrone_januzyte

2010 m. spalio 4–7 d.

Europos Parlamentas, Europos Komisija, Briuselis. Dalyvavau kartu su Lietuvos universitetų dėstytojais seminare-diskusijoje apie Lisabonos sutarties įsigaliojimą, jos poveikį Europos Parlamento galioms, ES piliečiams bei įvairioms politikos sritims. Taip pat susipažinau su Lietuvos atstovybės Europos Sąjungoje veikla ir planuojamais prioritetais Lietuvai pirmininkaujant ES 2013 m. Plačiau žr. https://mail.mruni.eu/mail/src/webmail.php

IMGP6766

2010 m. gegužės 24–26 d.
Tarptautinis seminaras „Exchanges through the Iron Curtain“, perskaitytas pranešimas „Soviet Cultural and Educational Politics and Western influences in the Baltic cities: Vilnius city case Tamperė, Suomija.

2010 m. kovo 25 d.

Tarptautinis seminaras Žiemos karo 70-mečiui paminėti, perskaitytas pranešimas „Lietuvos vyriausybės ir valstybės piliečių pozicijos Žiemos karo metu“, Vilniaus pedagoginis universitetas.

2008 m. birželio 5–7 d.

Tarptautinė European Platform of Women Scientists konferencija „Women Shaping Science“, Vilnius, 2008 m. birželio 5–7 d.

2008 m. balandžio 17–18 d.

Tarptautinė mokslinė konferencija „Ukraine–Belarus–Poland and Lithuania: Through Collisions of Historical Past to New Prospects of Cooperation“, Černovcų nacionalinis J. Fedkovičiaus vardo universitetas, Černovcai, Ukraina, 2008 m. balandžio 17–18 d.

Pranešimas „Idea of Statehood in Lithuania at the Beginning of the 20th Century: A Common State with Russia, with Poland or with Byelorussia?“, 2008 m. balandžio 17 d.

Vasaros stovyklos:

2010 m. gegužės 31–birželio 6 d.

Dalyvavau vasaros stovykloje „Institutions in Context: the Design and Impect of Political Institutions during and after the Cold War“. Tamperės universitetas., Suomija.

Paskaitų skaitymas užsienyje:

2010 m.  kovo 1–31 d.

Perskaitytas 20 val. paskaitų kursas: Lithuania and Its Neighbours in Central and Eastern Europe: (historical, political, and cultural viewpoint) Liono universiteto (2) Politikos mokslų institute, Prancūzija (kviestinis dėstytojas).

Projektai

2008 m. dalyvauju kaip ekspertė bendrame žurnalo „Veidas“ ir MRU projekte „Seimo rinkimai 2008“. Komentaras publikuotas žurnale „Veidas“ 2008 m. rugpjūčio 25 d. Žr. Neviera, Valentinas. Švietimo reformos jubiliejaus proga – partijų abejingumas, Veidas, 2008 m. rugpjūčio 25, nr. 34, p. 22–25.

Paskaitos visuomenei

2008 m. balandžio 3 d.

Žr. http://www.klsmk.lt/?lt=1207309156

SEMINARAS „EUROPOS SĄJUNGOS IŠORĖS SANTYKIAI“ SMK TELŠIŲ FILIALE

Balandžio 3 dieną SMK Telšių filiale vyko seminaras, kurį vedė Mykolo Romerio universiteto politikos mokslų katedros lektorė – docentė Audronė Janužytė. Seminaras organizuotas bendradarbiaujant su Telšių Europos informacijos centru – Europe Direct.
Seminaras vyko dviem etapais. Pirmoje dalyje lektorė skaitė įdomią ir informatyvią paskaitą apie tarptautinį Europos identitetą, vedė diskusiją apie šiandienines ES aktualijas. Paskaita paįvairinta originaliais ir šmaikščiais pavyzdžiais, tad klausytojams neteko snūduriuoti klausantis lektorės.
Antroje seminaro dalyje visi klausytojai buvo įtraukti į aktyvią veiklą tema „Ar Europoje bus saugiau, jei į ES įstos Turkija?“. Seminaro dalyviai, suskirstyti grupelėmis, atliko įvairias praktines užduotis, diskutavo apie Turkijos galimybes įstoti į ES, Turkijos ekonominę, politinę, socialinę padėtį, bendradarbiavimą su kitomis ES narėmis. Bandyta išskirti svarbiausius ir labiausiai Turkiją, kaip šalį, identifikuojančius veiksnius.
Seminare buvo pateikta daug naujausios studijoms naudingos informacijos apie ES plėtros galimybes. Seminaras buvo naudingas visiems – tiek studentams, tiek jame dalyvavusiems dėstytojams.

Tarptautinės studijų mugės

2009 m. balandžio 25–28 d.

Kartu su tarptautinių studijų koordinatore Kornelija Gulbinskaite dalyvavau tarptautinėse švietimo mugėse 2009 m. balandžio 25–26 d. Stambule ir balandžio 28 d. Ankaroje (Turkija). Turkijos jaunimui ir visuomenei kartu su daugiau nei 127 Europos ir pasaulio universitetais buvo pristatytos ir MRU bakalauro ir magistro studijų programos, kurias galima studijuoti anglų ir rusų kalbomis.

Turkija_Stambulas_Ankara_2009-04-23-30 221
Turkija_Stambulas_Ankara_2009-04-23-30 282