Gyvenimo aprašymas

Išsilavinimas

1993 m. baigiau istorijos magistro studijas Centriniame Europos universitete (CEU) ir Eötvös Loránd vardo universitete, Budapešte. 1995–1997 ir 2002–2003 m. dėsčiau, stažavausi ir rašiau daktaro disertaciją Joensuu ir Tamperės universitetuose, Suomijoje. 2005 m. gegužės 28 d. apgyniau filosofijos mokslų daktaro disertaciją (Ph.D.) Historians as Nation State-Builders: The formation of Lithuanian University 1904–1922 Tamperės universitete (Suomija). (Diplomas nostrifikuotas ir suteiktas humanitarinių mokslų daktaro diplomas 2006 m.)

Kartu su oponentais ir vadove. Iš kairės į dešinę stovi: oponentai: profesorė emerite Aira Kemiläinen (Juveskiulės universitetas) ir profesorius Miroslavas Hrochas (Karolio universitetas Prahoje), vadovė profesorė Marjatta Hietala (tamperės universitetas)

Kartu su oponentais ir vadove. Iš kairės į dešinę stovi: oponentai: profesorė emerite Aira Kemiläinen (Juveskiulės universitetas) ir profesorius Miroslavas Hrochas (Karolio universitetas Prahoje), vadovė profesorė Marjatta Hietala (Tamperės universitetas)

Disertacijoje analizuojamos lietuvių istorikų idėjos ir koncepcijos tautos, nacionalizmo, tautinio tapatumo, tautinės valstybės, valstybingumo klausimais, t. y. kaip jie suprato nacionalizmą ir kaip apibūdino tautinę valstybę, kurią reikėjo kurti 20 a. pradžioje. Lietuvos universiteto klausimas disertacijoje nagrinėjamas kaip sudėtinė tautinės valstybės dalis, t. y. kokį universitetą lietuvių istorikai siūlė kurti naujoje nepriklausomoje valstybėje. Istorikų pažiūros dėl universiteto aptariamas šiais esminiais klausimais: koks turi būti kuriamas universitetas: pasaulietinis ar katalikiškas? Universitetas turi būti kuriamas visuomenės ar tautinės valstybės poreikiams tenkinti? Kokia kalba turi vykti studijos universitete? Universitetas turi būti labiau tautinis ar tarptautinis? Lietuvos universiteto kūrimas aptariamas nacionaliniame ir tarptautiniame kontekste.

Re_ thank you

2010 m. gegužės 20–22 d. dalyvavau Tamperės universiteto mokslo daktarų įšventinimo ceremonijose. Ceremonijos vyksta pagal viduramžių universitetų mokslo daktarų įšventinimo tradicijas. Privalomi atributai moterims juoda vakarinė suknelė, kardas ir skrybėlė. Kardas simbolizuoja mokslininko pasiryžimą būti objektyviu ir rašyti tiesą, skrybėlė pripažinimą, t. y. būti priimtu į mokslininkų gildiją. Ceremonijos rengiamos kas 10 metų. Tai iškilminga šventė, kuri prasideda universitete, vėliau persikelia į protestantų bažnyčią ir tęsiasi iškilmingu pokyliu miesto merijoje.

Profesinė patirtis

Nuo 1985 m. iki 2007-09-04 dirbau VPU Istorijos fakultete. Nuo 1995 m. buvau žurnalo „Istorijos“ (Aukštųjų mokyklų mokslo darbų) atsakinga sekretorė (nuo 1993 m. iki 2007 m. išėjo 33–65 tomai).

Nuo 2006 m. rugsėjo mėn. pradėjau dirbti lektore MRU Politikos mokslų katedroje. Dabar esu šios katedros docentė.

Dėstomi dalykai

Europos Sąjungos Bendroji užsienio ir saugumo politika; ES valdymas, plėtra ir integracija; Politinių ir nacionalinių konfliktų studijos; Magistro darbo seminaras ir magistro baigiamasis darbas; Europos ir Azijos ekonominė, politinė ir gynybinė integracija; Vidurinioji klasė ir jos gyvenimo būdas;  History of Lithuania: nation, culture, and traditions.

MRU dėstyti dalykai: Šiuolaikinės etniškumo ir nacionalizmo teorijos; Regioniniai tyrimai ir Rytų Europos bei Pietų Kaukazo regionai 20 – 21 a. (mokslinis tiriamasis darbas 1).

VPU dėstyti dalykai: Vidurio ir rytų Europos istorija 19 a.; Nacionalizmas Vidurio ir Rytų Europoje; Vidurinioji klasė: gyvenimo būdas ir šeimos modeliai.

Dalyvavimas projektuose

Tarptautinis projektas (Scholars, Science Universities and Networks as Factors Making Cities Attractive (a long-term analysis in an international context), 2002–2007, Suomija, tyrinėtoja, žr. http://www.uta.fi/laitokset/historia/attractivecities/;

Projektas „Mokymo ir metodinės studijos: Etninės/tautinės mažumos tolerancijos/netolerancijos/ksenofobijos požiūriu“. Atviros Lietuvos fondas ir MRU, 2008–2009, tyrinėtoja.

ES Socialinio fondo BPD 2.5 priemonės ,,Žmogiškųjų išteklių kokybės gerinimas mokslinių tyrimų ir inovacijų srityje“ projektas „Tarptautinė mokslinė duomenų bazė Lituanistika“ (BPD2004-ESF-2.5.0-03-05/0054, projekto vykdytojas – Lietuvos mokslo taryba, Mykolo Romerio universitetas – 1 iš 13 partnerių), 2007–dabar, ekspertė nuo MRU, žr. http://www.minfolit.lt/

Tarptautinis projektas „Cities and Transnational Interaction. The Cultural Contacts between West and East European Urban Centres during and beyond the Cold War“, projekto vadovė Tamperės universiteto Prof. Marjatta Hietala (University of Tampere, School of Humanities and Social Sciences and Cold War Research Group-Consortium of the Aleksanteri Institute, funded by the Academy of Finland), Suomijos akademija, Suomija, 2010–2013, tyrėja, (žr. http://www.uta.fi/laitokset/historia/www/hitutkimus.php)

Tarptautinis projektas „Varieties of Democracy (V-Dem)“. Projekto koordinatoriai: JAV – Kelloggo Tarptautinių studijų institutas, Europoje – Gotenburgo universiteto Politikos mokslų katedra. 2013 m. ekspertė nuo Lietuvos šalies. Plačiau žr. https://v-dem.net

Mokslinių interesų sritys

Nacionalizmo koncepcijos ir teorijos; nacionalizmo problemos Europoje; aukštojo mokslo politika Europoje; užsienio politika; ES plėtra ir integracija

Publikacijos

Knygos

Istorikai kaip tautinės valstybės kūrėjai: lietuviško universiteto formavimas 1904–1922 m.

Istorikai kaip tautinės valstybės kūrėjai: lietuviško universiteto formavimas 1904–1922 m.

Historians as Nation State-Builders: the Formation of Lithuanian University 1904–1922: academic dissertation, serija: Studies in European Societies and Politics: Jean Monnet European Centre of Excellence, Tampere: University of Tampere, 2005, 367 pp. Paskelbta internete: žr. http://acta.uta.fi/pdf/951-44-6313-7.pdf

Žiemos karas ir Lietuva (dokumentų rinkinys) = Talvisota ja Liettua (dokumenttien kokoelma) = Winter War and Lithuania (Collection of Documents), Vilnius: VPU leidykla, 1997, 135 p.

Knygų sudarytoja

Sudarytojos su Asadauskienė, Nelė. Lietuva ir pasaulis: bendradarbiavimas ir konfliktas, Vilnius: Vaga, 2000, 256 p.

Sudarytoja su Gaigalaitė, Aldona. Žemės reforma Lietuvoje 1922. Simno-Kolesnykų dvaro išdalijimo ir naujakurių gavimo dokumentai, Vilnius: VPU leidykla, 1997, 141 p.

Metodinės priemonės

Janušauskienė, Diana (sudaryt.); Janužytė, Audronė (sudaryt.); Mikėnė, Svajonė (sudaryt.); Urbonaitė, Rima (sudaryt.). Politikos mokslų institute rašomų magistro baigiamųjų darbų akademiniai principai: [elektroninis išteklius] / Mykolo Romerio universitetas ; parengė: Diana Janušauskienė, Audronė Janužytė, Svajonė Mikėnė, Rima Urbonaitė. Vilnius: Mykolo Romerio universitetas, 2015. 18 p. Prieiga per internetą: https://www.mruni.eu/mru_lt_dokumentai/institutai/politikos_mokslu_institutas/2015_11_16_Akademiniai_principai.pdf

Straipsniai

Students and professors’ resistance against the Soviet Regime in Lithuania in 1944–1990 = Otpor studenata i profesora sovjetskom režimu u Litvaniji 1944–1990, in LIMES plus: geopolitical magazine: cold war = LIMES plus: geopolitički časopis: Hladni rat, Beograd: HESPERIAedu, No. 1 (2013), pp. 41–55.

The underground cooperation between Soviet Lithuania and the West in 1972–1990: a case study on the chronicle of the Catholic Church in Lithuania, in Valahian journal of historical studines, Târgoviste: “Grigore Gafencu” Research Center for the History of International Relations, 2013, vol. 20, pp. 89–107.

Nacionaliniai ir tarptautiniai aukštojo mokslo ir studijų interesai Pirmosios Lietuvos respublikos laikotarpiu, Socialinių mokslų studijos, 2013, nr. 5 (2), p. 445–465.

Between National and International Interests: The New University of Lithuania during the Interwar Period, in Universities in Central Europe – Crossroads of Scholars from All Over the World: Conference Proceedings: CD, ed. by Milada Sekyrkova and Petr Cajthaml, Prague: Institute of the History of Charles University and Archive of Charles University in Prague, 2012, pp. 195–205.

Идея государственности в Литве в начале XX века: общее государство с Россией, с Польшей или с Белоруссией? Полiтологiчнi та соцiологiчнi студiї: збiрник наукових праць, т. VIII: Україна, Бiлорусь, Польша та Литва: вiд колiзiй минулого до спiльних европейських цiнностей та перспектив спiвпрацi, Чернiвцi, Вiльнюс: Букрек, ЭГУ, 2010, с. 43–63.

Lietuvos Respublikos aukštojo mokslo politika 1920-1922 m. :  ar Lietuvos Universitetas kuriamas dėl tautinės valstybės interesų ar dėl visuomenės poreikių ?  Florilegium Lithuanum : In honorem eximii professoris atque academici Lithuani domini Eugenii Jovaiša anniversarii sexagesimi causa dicatum, Vilnius : Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2010.

Tautinio Vilniaus universiteto klausimas lietuvių politikoje (1915 m. ruduo–1919 m. žiema), Istorija, 2009, t. 73, p. 3–16.

Historians’ Discussion on Nationalism in the Early Years of the 20th Century, Acta Historica Universitatis Klaipedensis XIV: Baltijos regiono istorija ir kultūra: Lietuva ir Lenkija. Socialinė istorija, kultūrologija = History and Culture of Baltic Region: Lithuania and Poland. Social History, Cultural Science, 2007, t. 14, pp. 119–132.

Lietuvių istorikų politikų valstybingumo samprata (1907–1918 m.), Istorija, 2007, t. 65, p. 12–25.
Suomių vizitas Vilniaus pedagoginiame universitete, Istorija, 2007, t. 66, p. 80–81.

Petras Klimas’ concept of nationalism, Istorija, 2005, t. 62, p. 57–66, 98–99.

„Istorijos“ žurnalo praeitis, dabartis ir vizija, Istoriko atsakomybė: straipsnių rinkinys, Vilnius: VPU leidykla, 2002, p. 117–122.
Сотрудничество историков Литвы и Латвии в 1918–1940 гг., XI Zinātnisko lasījumu materiāli: vēstures sekcija, Daugavpils: Saule, 2001, p. 43–48.
Tarptautinis Lietuvos istorikų bendradarbiavimas XX a. pradžioje, Lietuva ir pasaulis: bendradarbiavimas ir konfliktas, sud. N. Asadauskienė, A. Janužytė, Vilnius: Vaga, 2000, p. 213–230.
Зимняя война и балтийские государства, VIII Zinatnisko lasijumu materiali, Daugavpils: Saule, 1999, p. 8–12.

Lituanistinė medžiaga Suomijos archyvuose: Lietuva ir Žiemos Karas, Lituanistika pasaulyje šiandien: darbai ir problemos. 3, Vilnius: Baltos Lankos, 1998, p. 115–124.

Historians and Political Changes in Lithuania after the Second World War, in 50 Years After World War II. International Politics in the Baltic Sea Region 1945–1995, Gdansk: Gdansk University Press, 1997, pp. 161–165.
Totalitarinės ideologijos vystymosi problemos, Socialinė sąmonė socialinių santykių humanizacijos procese: konferencijos medžiaga, Vilnius: VPU leidykla, 1989, p. 42–45.

Vadovėliai, metodinės ir mokymo priemonės aukštajai mokyklai
Bendraautorė. Istorijos žodynas, Vilnius: Vaga, 2003, 434 p.
Testai 9–12 klasėms. Gimtoji istorija. Nuo 7 iki 12 klasės: Lietuvos istorijos vadovėlis, red. ir sud. E. Jovaiša, Vilnius: Elektroninės leidybos namai, 2002; 2-as leidimas, 2003.

Kitos publikacijos

Between national and international interests: the new university of Lithuania during the interwar period,  in Universities in Central Europe – Crossroads of Scholars from All Over the World: conference, 29 September – 1 October, 2011, Prague, Czech Republic: [abstracts], Institute of History of Charles University and Archive of Charles University in Prague, European Society for the History of Science, Centre for the History of Sciences and Humanities of the Institute for Contemporary History, Academy of Sciences of the Czech Republic, Paraque: [Charles University in Prague], 2011, p. 1. Žr.  http://dvt.hyperlink.cz/uce/index.htm.

Nauja knyga apie rokiškėnų partizanus: [recenzija: Uzdila, Vytautas Juozas. Rokiškėnų Gandis, Vilnius: Spauda, 2007, 209 p.], Socialinis ugdymas, 2007, nr. 3 (14), p. 108–109.

Активные методы преподавания истории в университете, Интеграция высшей и средней школы: создание единой образовательной среды: материалы VI международной научно-практической конференции, 12–13 апреля 2006 года, отв. ред. А. П. Клемешев, Калининград: РГУ им. И. Канта, 2007, с. 16–17.

Su Grigaravičiūtė, Sandra. Aukštosios ir vidurinės mokyklos integracija: bendra švietimo sistema, Istorija, 2006, t. 63, p. 82.

Su Grigaravičiūtė, Sandra. Lietuva ir Lenkija Baltijos regione, Istorija, 2006, t. 63, p. 83–84.

Istorikų diskusija apie nacionalizmą 20 a. pradžioje = Historians’ Discussion on Nationalism in the Early Years of the 20th Century, Tarptautinė mokslinė konferencija „Baltijos regiono istorija ir kultūra: Lietuva ir Lenkija“: tezės = International Scientific Conference History and Culture of Baltic Region: Lithuania and Poland: abstracts, Klaipėdos universitetas, Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutas = Institute of Baltic Sea Region History and Archaeology, Klaipėda University, 2006 m. birželio 8–10 d. = June 08–10, 2006, Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2006, p. 83–84.
Istorija, Lietuvos aukštųjų mokyklų mokslo darbai, Visuotinė lietuvių enciklopedija, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. 2005, t. 8, p. 320.

Aldona Gaigalaitė. Bibliografinė rodyklė 1952–2002 m.; Sudarius profesorės bibliografiją. Gaigalaitė, Aldona. Į savę ir istoriją pažvelgus, Vilnius: Vaga, 2002, p. 245–285; 243–244.

Monografijos „Lietuvos užsienio reikalų ministrai 1918–1940“ pristatymas, Istorija, 2001, t. 49–50, p. 118–119.
Atverstas naujas puslapis Lietuvos tautinių mokyklų istoriografijoje, Istorija, 2000, t. 44, p. 46–47.
Su Baranauskaitė, Jolanta; Škirkaitė, Edita. Stendinis pranešimas kaip aktyvus istorijos mokymosi metodas, III tarptautinės konferencijos „Istorijos mokymo aktualijos vidurinėje ir aukštojoje mokykloje“ pranešimai, Vilnius, 2000, p. 83–86.

K. Avižonio skaitymai, Istorija, 1999, t. 39, p. 86–87.
Mokslinė konferencija „Lietuvos atgimimas vasario 16-osios šviesoje“, Istorija, 1999, t. 39, p. 82.
Stasys Antanas Bačkis – Lietuvos Respublikos diplomatas, Bačkis S. A. Lietuvos diplomatinė tarnyba (1940 06 15–1990 03 11), Vilnius: VPU leidykla, 1999, p. 3–4, 48.
Tarptautinė mokslinė konferencija „VIII moksliniai skaitymai“ Daugpilyje, Istorija, 1999, t. 39, p. 81.
Dependency or Independence: The Emergence of a Modern Society in Lithuania, in Second Conference on Baltic Studies in Europe “Values and Norms of Society in Change”. Abstracts, 1997, August 20–23, Vilnius, p. 93.

Su Pukienė, Vida. Konferencija Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti 80–mečiui paminėti, Istorija, 1996, t. 34, p. 184–186.
Lietuviai istorikai emigracijoje po Antrojo pasaulinio karo, IX Pasaulio Lietuvių Mokslo ir Kūrybos Simpoziumas. 9th Lithuanian Symposium on Arts and Sciences. November 22–25, 1995, Vilnius: Vilniaus Pedagoginis Universitetas, 1995, p. 267.

Mokslinė sklaida

Konferencijos, moksliniai seminarai

2016 m. rugpjūčio 24–29 d.

Dalyvavau 13-oje tarptautinėje Europos miesto istorijos asociacijos konferencijoje „Reinterpreting cities – Urban History (EAUH 2016)“ Helsinkio universitete, Suomijoje. Konferenciją organizavo Europos miesto istorijos asociacija (European Association for Urban History, plačiau apie Asociaciją žr. www.eauh.eu) kartu su vietiniu Suomijos komitetu (prezidentė Tamperės universiteto profesorė Marjaana Niemi). Konferencijoje dalyvavo virš 600 dalyvių iš Europos, JAV, Brazilijos, Australijos, Kinijos, Izraelio ir kitų valstybių. Konferencija buvo tarpdalykinė, joje dalyvavo mokslininkai, tyrinėjantis miestą kaip ekonominį, politinį ir sociokultūrinį reiškinį. Darbas vyko sekcijose (jų buvo apie 70). M 28 sekcijoje „Towns of Two-fold Memories and Mentalities Around the Baltic Sea“ perskaičiau pranešimą „Discussions on the Question of Vilnius in the Early Years of the 20th Century“. Plačiau apie konferencijos programą žr. https://eauh2016.net/

Pranešime analizavau 20 a. pradžios lietuvių politikų ir intelektualų diskusiją šiais esminiais klausimais: 1) kaip jie vertino lenkų politinę programą sukurti federacinę Lenkijos ir Lietuvos valstybę; 2) Kokius argumentus jie išsakė dėl lenkų ir baltarusių teritorinių pretenzijų į Vilnių ir jo kraštą; ir 3) Kokie buvo esminiai lietuvių, lenkų, rusų ir baltarusių nesutarimų dėl Vilniaus ir jo krašto aspektai.

2016 m. birželio 30–liepos 2 d.

Dalyvavau tarptautinėje konferencijoje „Europe, Nations, and Insecurity: Challenges to Identities“, kurią organizavo Vytauto Didžiojo universitetas kartu su Tautybių tyrimo asociacija (angl. Association for the Study of Nationalities, ASN). Konferencijos dalyviai buvo iš 46 šalių, darbas vyko 58 sekcijose, perskaityta daugiau nei 240 pranešimų.

Konferencijoje perskaičiau pranešimą „Specialeatures of nationalism: cases of the First and Second Republic of Lithuania“ (konferencijos programą žr. http://pmdf.vdu.lt/en/asn-kaunas/program/.), kur nagrinėjau ir lyginau Pirmosios ir Antrosios Lietuvos Respublikos lietuvių ir tautinių mažumų santykius, išskirdama esminius nacionalizmo bruožus: 1) Lietuvos valstybingumo atstatymo 1918 m. ir 1990 m.; ir 2) 1929–1933 m. ir 2008–2009 m. pasaulinės ekonominio nuosmukio ir finansinio krizių pasekmių bei 2014–2016 m. pabėgėlių krizės Europoje laikotarpiais.

2014 m. gruodžio 11 d.
Dalyvavau mokslinėje konferencijoje-diskusijoje „Žiemos karas-Talvisota ir jo pamakos“ Kaune. Perskaičiau pranešimą „Pilietiškumo į Sovietų Sąjungos karinę agresiją prieš Suomiją raiškos atvejai Lietuvoje (1939 m. lapkritis-1940 m. kovas)“. Pranešime buvo nagrinėjami Lietuvos piliečių pozicijos ir pilietiškumo raiškos atvejai, vykstant karui tarp Sovietų Sąjungos ir Suomijos 1939–1940 m. ir ieškoma tam tikrų analogijų į masinio pilietiškumo proveržius Lietuvoje kaip reakciją į šiandieninius įvykius Ukrainoje. 20 a. 4 dešimt. Lietuvos valstybė stengėsi laikytis neutralumo politikos, tačiau 1939 m. spalio 10 d. pasirašiusi su Sovietų Sąjungos savitarpio pagalbos sutartį ir įsikūrus sovietų karinėms bazėms šalyje, Lietuva tapo Sovietų Sąjungos protektoratu. Tačiau, reikia pripažinti, kad prasidėjus Žiemos karui, kai kuriais atvejais, su tam tikromis išlygomis, Lietuvai pavyksta išlaikyti neutralumą. Tai paaiškina, kodėl 1939 m. gruodžio 14 d. Tautų Sąjungos asamblėjos posėdyje, balsuojant už Sovietų Sąjungos pašalinimą iš Tautų Sąjungos Lietuva kaip ir Švedija, Norvegija, Danija, Bulgarija, Šveicarija, Meksika, Kinija bei Latvija ir Estija susilaikė ir vėliau priėmė sprendimą nepadėti Suomijai kare prieš sovietus. Autoritarinis režimas draudė spaudoje reikšti simpatijas Suomijos tautai. To meto laikraščiuose ir žurnaluose vyravo užsienio agentūrų pranešimai apie karo eigą be jokių profesinių komentarų. Kariniai žurnalai kaip Karys, Kardas ir Trimitas savo puslapiuose rašė apie karinius manevrus, mūšius, analizavo ir vertino abiejų konflikto šalių karinę techniką ir ginkluotę. Vengdami būti apkaltinti šališkumu ir iš jų išplaukiančių represinių pasekmių, kai kurie laikraščiai ir žurnalai, ėmė spausdinti informaciją apie karo mūšius, remiantis ir suomių, ir sovietų, dažnai vienas kitam prieštaraujančiais, pranešimais. Baimės ir įtarumo autoritarinio režimo atmosferoje bei svetimos Sovietinės kariuomenės buvimo šalyje akivaizdoje, sunku buvo įsivaizduoti, kad Lietuvos piliečiai atvirai palaikys ir siūlys pagalbą Suomijai. Tačiau pilietiškumas prasiveržė ir jis pasireiškė šiomis formomis:

Pirma, lietuviai kartu su suomiais stojo ginti Suomijos Nepriklausomybę. 1940 m. kovo 13 d. duomenimis Suomijos karinėse pajėgose kartu su suomiais kovojo 11 663 užsieniečiai-savanoriai (iš Švedijos – 8680, Danijos – 1010, Norvegijos – 695, 372 suomiai iš JAV, Vengrijos – 346, Estijos – 56, Belgijos – 51, Vokietijos – 18, Jungtinės Karalystės – 13, Lenkijos – 6, Latvijos – 4, Lietuvos – 2. Archyvinių dokumentų Helsinkio karo archyve dėka, šiandieną galima dar kartą priminti savanorius-lietuvius dalyvavusius Žiemos kare. Tai lietuviai Mykolas Mikalūnas ir Georgas Erikas Žukas. Mykolas Mykalūnas 1905 metų gimimo Lietuvos pilietis, civilis, nevedęs, turintis Lietuvos pėstininkų ir motorizuotų pajėgų bataliono kareivio 20 mėnesių stažą, kai 1939 m. gruodžio 12 d. kreipėsi priimti į tarptautinį kapitono Nordlundo būrį įsikūrusį Lapua mieste, dirbo Fordo kompanijos atstovu Kopenhagoje ir gyveno Helsinkyje. Tarnauti savanoriu jį rekomendavo suomių generolas G. Taucher. Kitas savanoris buvo 1907 metų gimimo lietuvis Georgas Erikas Žukas. Jūreivis, nevedęs, turintis Klaipėdos gubernatoriaus išduotą pasą bei 17 mėnesių tarnybos Lietuvos kariuomenėje stažą, kai kreipėsi priimti savanoriu į tarptautinį kapitono Nordlundo būrį gyveno taip pat Helsinkyje. Jį rekomendavo tapti savanoriu-kariu dalininkas Felixas Nylundas. Žinoma, jog 1940 m. sausio 9 d. abu lietuviai-savanoriai sudarė sutartis su Suomijos vyriausybe dėl karinės tarnybos Suomijos Respublikos karinėse pajėgose. Daugiau žinių apie šiuos savanorius, nepavyko rasti ir koks tolesnis jų likimas, pranešimo autorei, yra nežinomas.Be minėtų šių savanorių, Žiemos kare dalyvavo dar vienas lietuvių kilmės suomis Alanas Abraitis-Artasalo. Jo tėvas Jonas Abraitis 19 a. pabaigoje, kai rusų armija traukėsi iš Suomijos, liko Suomijoje ir apsigyveno Turku (Åbo) mieste. Čia vedė švedę Josefiną Åman ir susilaukė su ja trijų dukterų ir trijų sūnų, tarp kurių ir Alano. Alanas Abraitis, gimė 1907 m., augo, mokėsi ir įgijo inžinieriaus išsilavinimą Suomijoje. Iki Žiemos karo dirbo Fennia Faneri Oy kompanijoje Lahti mieste ir Juviaskiulios Techninėje draugijoje. Alanas Abraitis buvo vedęs suomę Toini Kivimäki ir augino dvi dukras. Alanas ir jo brolis Albinas, priėmę Suomijos pilietybę, pakeitė pavardę iš Abraičio į Artasalo. Abu broliai aktyviai dalyvavo Suomijos ir Lietuvos draugijos veikloje, todėl santykiai su Lietuva nebuvo nutrūkę. Prasidėjus Žiemos karui, Alanas Abraitis-Artasalo kartu su suomiais stojo ginti tėvynės nepriklausomybės. Žiemos karui pasibaigus, jis tęsė karinę tarnybą ir kariavo prieš sovietus. 1944 m. kovo mėnesį žuvo mūšyje Karelijos sąsmaukoje. Palaidotas Turku (Åbo) miesto didvyrių kapinėse. Antra pilietiškumo forma buvo Lietuvos piliečių noras tapti Suomijos karinių pajėgų kariais-savanoriais. Tai patvirtina 1939–1940 m. rašyti laiškai Suomijos konsului Lietuvoje Väinö Aarnio (dabar saugomi Joensuu apskrities archyve, kartu su kita Suomijos Užsienio reikalų ministerijos tarpukario Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje veikusių pasiuntinybių korespondencija). Pavyzdžiui, žinoma, kad Lietuvos karo aviacijos 35 m. lakūnas Vytautas Varanavičius, turintis 13 m. patirtį kreipėsi priimti savanoriu į suomių karo aviacijos pajėgas. Be jo, tarnauti savanoriais buvo pareiškę lietuviai: Jonas Bungarda iš Marijampolės, Algirdas Bielinis iš Švenčionėlių apskrities Prienų kaimo, Aleksandras Genbickis iš Merkinės; lenkai: Jan Szypiłło iš Rokiškio apskrities Obelių dvaro, Władysław Wiśniewski ir Longin Kowalevski iš Vilniaus bei Lenkijos kariuomenės pėstininkų puskarininkis Jan Gòrak ir lėktuvų mechanikas, sklandymo pilotas-instruktorius Wiktor Szydłowski. Yra žinoma, jog Lietuvos karo aviacijos atsargos kapitonas Romualdas Marcinkus 1939 m. ragino savo draugus lakūnus vykti padėti suomiams kovoti su sovietais. Šie pavyzdžiai rodo Lietuvos piliečių solidarumą su suomiais, o jų ryžtas kartu ginti Suomijos savarankiškumą ir teritorinį vientisumą, patvirtina, jog nepriklausomybė buvo viena iš svarbiausių to meto jų vertybių visuomenėje. Atsakymų dėl priežasčių, kodėl jie nebuvo priimti į Suomijos karines pajėgas, galima ieškoti tik spekuliatyviai, nes yra išlikę tik Suomijos konsulo Lietuvoje Väinö Aarnio atsakymų kopijos į jų laiškus, kuriose dėkojama ir prašoma laukti tolesnės informacijos. Viena iš priežasčių, kodėl jiems nepavyko išvykti į Suomiją, galėjo būti tai, kad karas truko tik daugiau nei 3 mėnesius ir, galbūt, nespėta parengti visų reikiamų dokumentų. Kita iš priežasčių, kodėl suomiai santūriai žiūrėjo į lietuvių kreipimąsi vykti savanoriais į Suomiją, galėjo būti tai, kad suomiai baiminosi, kad tarp lietuvių ir lenkų galėjo būti užverbuotų Sovietų Sąjungos agentų. Suomiams, ypač nerimo kėlė estų pozicija ir laikysena karo pradžioje, nes Suomijos valstybės saugumo institucijų buvo konstatuota, jog kai kurie sugauti rusų lakūnai buvo atskridę iš Estijos. Todėl reikia atkreipti dėmesį, jog du lietuviai-savanoriai, dalyvavę Žiemos kare, kai prasidėjo karas, gyveno Helsinkyje ir turėjo suomių teigiamas rekomendacijas dėl karinės tarnybos Suomijos Respublikos karinėse pajėgose. Trečia pilietiško forma buvo moralinė parama Suomijai. Jau karo pradžioje sukrėsti žmonės iš visų Lietuvos kampelių siuntė užuojautos laiškus ir atvirukus, adresuotus Suomijos vyriausiajam kariuomenės vadui maršalui Manerheimui ir Suomijos pasiuntinybei Kaune. Yra išlikę Kauno Aušros berniukų gimnazijos VIII klasės mokinių, atsargos karininko Bonifaco Ramanausko, kauniečio Algirdo Gustaičio, zarasietės, žinomos suomių literatūros vertėjos Antonijos Žagrakalienės, ukrainiečių grupelės iš Kauno ir kitų laiškai-atvirukai, kuriuose jie reiškė savo solidarumą su suomiais ir linkėjo pergalės. Pavyzdžiui, 1940 m. sausio 8 d. Kauno Aušros berniukų gimnazijos laiške moksleiviai rašė: „[…] Nors keletą šimtų kilometrų skiria mus nuo Suomijos, bet mes džiaugiamės ir liūdime kartu su tais, kurie gina savo Tėvynę, ir mūsų širdys plaka už Suomiją … Jūsų herojiški žygiai yra jau įamžinti istorijos puslapiuos, karšta tautos ir Tėvynės meilė liks visiems amžiams pavyzdžiu“. Ketvirta pilietiško forma buvo finansinė parama. Lietuvos gyventojai rinko ir siuntė pinigus Suomijai, taip išreikšdami solidarumą ir pritarimą suomių kovai prieš sovietus. Žinoma, jog pinigines perlaidas siuntė istoriko Petro Čepėno brolis kunigas Čepėnas iš Anykščių Karvelis iš Kauno, kunigas A. Šatas iš Varėnos, A. Šukšta iš Raseinių apskrities, kunigas Jonas Vėlutis iš Tauragės ir kiti. Ypač jaudinantis ir atspindintis to meto realijas yra 1940 metų kovo 1 dienos Tauragės valstybinės gimnazijos VII klasės moksleivių laiškas, pasirašytas Stasio Martinkaus vardu. Jame teigiama: „Jūs patys žinote, maloni Suomijos atstovybe, dėl kokių priežasčių mūsų lietuvių tauta negali jums, t. y. Suomijai, pareikšti gilesnės užuojautos bei paramos.“ Toliau moksleiviai laiške prašo priimti jų surinktus 20 litų ir 80 centų, „kaip materialinę paramą ir viešai jiems nedėkoti (moksleivių pabraukta), nes jie aukoja pinigus be gimnazijos vadovybės žinios“. Tai rašė 19–21 metų jaunuoliai, nes pagal Lietuvos Centriniame Valstybės archyve saugomus Tauragės gimnazijos dokumentus, pavyko nustatyti, jog Stasys Martinkus, gimęs 1921 m. gegužės 13 d. Tauragės valsčiaus Kaziškės kaimo ūkininko šeimoje buvo moksleivis-šaulys ir kartu su juo kai buvo rašytas laiškas mokėsi 29 moksleiviai, gimę 1919–1923 m.  Baigiant šį pranešimą, norisi formuluoti šią išvadą, jog Lietuvos vyriausybės ir Lietuvos piliečių nuostatos, pozicijos bei laikysena Žiemos karo metu buvo skirtingos. Atsidūrusi agresyvioje geopolitinėje padėtyje ir bijodama prarasti valstybingumą, Lietuvos vyriausybė stengėsi neaštrinti santykių su Sovietų Sąjunga ir likti neutralia Žiemos karo metu. Priešingai nei to meto vyriausybė, dalis Lietuvos piliečiai gynė, rėmė ir teikė pagalbą Suomijai. Lyginant šiandieninės Lietuvos valstybės ir piliečių pozicijas Rusijos hibridiniame kare prieš Ukrainą su Žiemos kare, reikia pažymėti, jog skirtingai nei 20 a. 4 dešimtmetyje, Lietuvos valdžios ir piliečių pozicijos yra vieningos ir jų teikimą moralinė ir finansinė paramą yra žymiai ženklesnė. Tai suponuoja išvadą, jog Lietuva pasisakanti prieš Rusijos eskaluojamą konfliktą Ukrainoje JT Saugumo Taryboje, prezidentės D. Grybauskaitės atvira ir griežta pozicija vertinant Rusijos agresiją Ukrainoje ES institucijose bei masinis-pilietinis ukrainiečių palaikymas šalyje rodo, jog be jokių kompromisų ir atvirai yra ginamas Ukrainos teritorinis vientisumas ir savarankiškumas nacionaliniu (pilietiniu), europiniu ir globaliu lygmenimis. Konferencijos programą žr. http://gintarinesvajone.lt/2014/12/08/konferencija-diskusija-ziemos-karas-talvisota-ir-jo-pamokos/

2014 m. birželio 6 d.
Dalyvavau mokslinėje konferencijoje „Lietuvos lenkai: tolesnė santykių raida“ Mykolo Romerio universitete. Perskaičiau pranešimą „Diskusijos dėl lietuvių tapatybės 20 a. pr.: modernių tautų formavimosi objektyvūs ir subjektyvūs veiksniai“, kur remiantis to meto politikų ir intelektualų publikacijomis nagrinėjau kokius objektyvius ir subjektyvius veiksnius politikai ir intelektualai išskyrė modernių tautų formavimosi procese. Iš 20 a. pradžios lietuvių politikų išsiskiria P. Klimo publikacijos, kuriose galima atskleisti nuoseklų to meto įvykių vertinimą ir įžvelgti tam tikrą nacionalizmo koncepciją. Kitų politikų darbai, ypač A. Voldemaro, M. Biržiškos ir J. Šliūpo, oponuoja ir papildo P. Klimo idėjas nacionalizmo klausimu. Tautinės valstybės kūrimą, t. y. tautos teisę savo etnografinėse žemėse sukurti valstybę, P. Klimas vadino etnografiniu / tautiniu dėsniu. Šis dėsnis yra universalus, juo galima apibrėžti tautos sąvoką, nustatyti tautos gyvenamą teritoriją ar apibūdinti nacionalizmą kaip tautos siekį sukurti tautinę valstybę. P. Klimas kaip istorinio materializmo šalininkas etnografinį / tautinį dėsnį supranta kaip materialų konstruktą, kurį sudaro keturi elementai: 1. Kalba; 2. Tautinė savimonė; 3. Kultūra (istorija); 4. Ateities vizija – tautinis idealas. Kalba. Diskutuodamas apie lietuvių tapatybės formavimąsi P. Klimas ypatingą dėmesį skyrė gimtajai kalbai. 19 a. pab.–20 a. pradžios inteligentijos ir valstiečių pasirinkimą vartoti svetimas kalbas vietoje gimtosios jis vadino kaip tam tikrą tautos išskirtinumo pasireiškimą, kurį veikė valstybingumo pasikeitimai ir nesusiformavusios rašto tradicijos Lietuvoje. Pagal kalbų vartojimą jis skiria du tautų modelius. Pirmasis modelis – kai individai, vartodami tą pačią kalbą, sudarė atskiras tautas. Pavyzdžiui, amerikiečiai kalba angliškai, bet jie nėra anglai. Pritardami jam A. Voldemaras ir J. Šliūpas laikėsi nuomonės, kad dažniausiai, kalba parodo tautybę, bet ne visada. Yra tautų, kurios naudoja tą pačią kalbą, bet yra skirtingos, pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje, Kanadoje, JAV ir Australijoje kalbama anglų kalba, tačiau tose šalyse gyvena skirtingos tautos. Antras modelis – kai individai, vartodami įvairias kalbas, sudarė vieną atskirą tautą. Šiam modeliui priskiriama ir lietuvių tauta, nes dalis lietuvių (daugiausia bajorija) kalbėjo ir rašė rusiškai ar lenkiškai. Taip pat antrajam modeliui A. Voldemaras priskiria ir suomius, nes jie vartodami švedų kalbą valstybiniame gyvenime, laikė save suomiais, o ne švedais. Todėl lietuviai kaip ir kitos dvikalbės ar daugiakalbės tautos nebuvo išimtis. Tam pritarė M. Biržiška ir A. Voldemaras, nes gimtosios kalbos ir tautos tapatumas nebuvo būtinoji tautos gyvavimo ar tautinio apsisprendimo sąlyga. Kita vertus, P. Klimas pripažįsta, kad nacionalizmo laikotarpiu gimtoji kalba – vienas iš veiksnių, vienijančių tautą kurti tautinę valstybę. Lygindamas lietuvių kalbos vartojimą ir reikšmę įvairiais istorijos laikotarpiais pastebėjo, kad jei anksčiau lietuvių kalbos žinojimas buvo geros valios ir pagirtino noro išraiška, tai tautinės valstybės kūrimo laikotarpiu tapo gyvenimo būtinybe, be kurios visuomenės narys liktų procesų nuošalyje ir negalėtų integruotis naujoje valstybėje. Tautinė savimonė. P. Klimo nuomone, tautos individams svarbu turėti tautinę savimonę, kad jie sugebėtų atskirti svetimos kalbos vartojimą nuo tautinės priklausomybės, nes „lietuvis šių dienų Lietuvoje gali būti ir lietuviškai nemokėdamas“. Tačiau tai buvo to meto realybė, kai individai patys sprendė savo tautinę priklausomybę. Tačiau jis suprato, kad nuspręsti savo tautinę tapatybę, ypač sudėtinga bus sulenkėjusiai arba surusėjusiai lietuvių inteligentijai ar valstiečiams, gyvenantiems Pietryčių Lietuvoje. Paklaustas, kokios jis tautybės, valstietis negalėjo atsakyti. Jis suprato, kad yra katalikas, kad jis yra vietinis, ne koks atėjūnas. Vietinio sąvoka jam buvo daug aiškesnė ir suprantamesnė. Be to, pagal įvairius carinės Rusijos statistinius duomenis, pusiau lenkiškai ar rusiškai šnekantys gyventojai pateikiami kaip lenkai ar gudai. M. Biržiškos nuomone katalikai gyvenantis Pietryčių Lietuvos dalyje ir kalbantys baltarusiškai yra ne kas kitas o asimiliavę lietuviai. Be to, P. Klimas perspėjo, kad statistikos duomenimis nereikėtų aklai pasitikėti, nes jam buvo žinoma faktų, kai priklausomai nuo statistinių duomenų pateikėjo kilmės, tie patys gyventojai buvo skirtingai užrašomi kaip mokantys ir nemokantys lietuvių kalbos. Tai dažnai atsitikdavo ir dėl to, kad ir patys gyventojai vengdavo pasisakyti kalbantys lietuviškai. A. Voldemaras taip pat nebuvo linkęs aklai pasitikėti gyventojų surašymo statistika. Jo nuomone, per 1897 m. Rusijos imperijos visuotinį gyventojų surašymą lietuviai buvo užrašyti gudais arba lenkais. Tačiau dvikalbius gyventojus užrašyti kaip vartojančius dvi kalbas, tuomet būtų buvę lengviau išsiaiškinti skiriamąsias vartojamųjų kalbų ribas. Todėl būtina taikyti tautinio apsisprendimo principą, kad „kiekvienas nuspręstų, kuriai tautybei jis priklauso“. Reikia pažymėti, kad tautinio apsisprendimo principą A. Voldemaras siūlė taikyti, skirtingai nei P. Klimas (siūlė netaikyti žemiausiems visuomenės sluoksniams Pietryčių etnografinėje Lietuvoje (Švenčionių, Vilniaus, Lydos ir Ašmenos apskrityse), kur dauguma valstiečių save per kalbų vartojimą tapatina su lenkais ar gudais) visiems individams, nežiūrint jų socialinės ir turtinės padėties visuomenėje. Subjektyvinę individo teisę kaip demokratinį tautinio apsisprendimo principą apibrėžti savo tautybę taip pat pripažino ir M. Biržiška. Kultūra (istorija). P. Klimo teigimu, svarbu suvokti, kad tam tikroje teritorijoje subręsta tam tikros tautos individuali kultūra, kurią pažindami galime suvokti tam tikrus reiškinius ir procesus. Jo teigimu Vilniaus krašto rusakalbiai ir lenkakalbiai gyventojai charakteriu, tikėjimu, tradicijomis ir papročiais, išvaizda bei kultūra yra artimesni lietuvių, o ne slavų tautoms. Dauguma jų yra gimę ir augę lietuviškos kultūros ir tradicijų terpėje, nors ir nebekalbantys lietuviškai. Suvokti save ir savo kultūrą, P. Klimo ir A. Voldemaro nuomone, padeda, istorijos pažinimas. Ateities vizija – tautinis idealas. P. Klimas teigia, kad kiekviena tauta siekia tapti laisva – iš pradžių ji pradeda reikalauti vienodų teisių su kitomis tautomis, vėliau pradeda kovoti dėl kultūrinės ir politinės autonomijos bei savivaldos, o dar vėliau ji pradeda kovą už nepriklausomybę ir teisę sukurti tautinę valstybę. Besikeičiantiems laikotarpiais tauta formuoja savo tautinius idealus. Jam pritarė A. Voldemaras, teigdamas, kad 20 a. pradžioje lietuviams yra 3 galimi valstybingumo keliai: 1. Lietuvai tapti nepriklausomai. Šį kelią rinkosi dauguma lietuvių; 2. Lietuvai įsijungti į Rusijos federacinę respubliką; ar 3. Lietuvai sudaryti federacija su Lenkija. Federacijos su Lenkija idėjoje A. Voldemaras įžvelgė keletą teigiamų bruožų. Lietuva kaip maža valstybė, atsidūrusi tarp dviejų galingų valstybių – Vokietijos ir Rusijos – federacijoje su Lenkija jaustųsi saugesnė. Be to, ir ekonomiškai jai būtų naudinga, nes nereikėtų dalies biudžeto skirti karinėms išlaidoms. Bendra rinka ir muitų sistema leistų suklestėti Lietuvos ekonomikai. Tačiau jis asmeniškai pirmenybę teikė nepriklausomai neutraliai Lietuvos valstybės idėjai ir buvo įsitikinęs, kad jei ir būtų atkurta Lenkijos ir Lietuvos valstybė, neužilgo joje prasidėtų priešiškumas ir kovos tarp tautų, kas vestų prie valstybės žlugimo. Žymiai kategoriškas buvo J. Šliūpas, nes nematė jokių teigiamų bruožų Lietuvos sąjungoje su Lenkija, o Lenkijos tautinėje politikoje įžvelgė imperializmo ir tautų kiršinimo apraiškų. Kita vertus, A. Voldemaras suprato, kad ne vien nuo lietuvių apsisprendimo, ar geopolitinių pokyčių, bet taip pat ir nuo Europos valstybių pripažinimo priklauso Lietuvos ateitis. 1918 m. laikraštyje „Das neue Litauen“ A. Voldemaras rašė: „kažin ar yra kita Europoje tauta, apie kurios teises dėl savistovaus valstybinio ir politinio gyvenimo, taip dažnai būtų kalbama, kaip kad apie lietuvius.“ Jis manė, kad tokio didelio susidomėjimo ir abejojimo – ar lietuvių tauta turi teisę sukurti savo tautinę valstybę – priežastys glūdėjo pirmiausia praeityje, ir antra, kaip ji buvo rekonstruojama ir pateikiama politikams. A. Voldemaras pastebėjo, jog daugelis didžiųjų valstybių vadovų nematė didelio skirtumo tarp lietuvių ir lenkų tautų, nes po Lenkijos ir Lietuvos valstybės padalijimų, lietuvių valstybingumo klausimas buvo siejamas su Lenkija. Todėl lenkų pretenzijos atkurti Lenkijos ir Lietuvos valstybę daugelio Europos šalių politikams atrodė realios ir pamatuotos. Tačiau lietuviai energingai protestavo prieš bendrą valstybę su Lenkija, nes atgimusios lietuvių tautos politinis tikslas – atkurti Lietuvos valstybę etnografinėse jo žemėse. Reziumuojant galima prieiti prie išvados, kad politikai ir intelektualai vaidino svarbų vaidmenį formuojant lietuvio tapatybę bei tautinį ir politinį valstybės tapatumą 20 a. pradžioje. Apibendrinant jų koncepcijas ir idėjas modernių tautų formavimosi klausimais galima teigti, kad P. Klimo koncepcijoje daugiausia dėmesio yra skiriama tautinės savimonės formavimosi „objektyviems ar etniniams“ veiksniams t. y. tautos kalbai, religijai, tradicijoms, istorijai, kultūrai ir bendriems tautiniams idealams, o A. Voldemaro ir M. Biržiškos įžvalgose daugiau dėmesio skiriama subjektyviam veiksniui, t. y. tautų apsisprendimo teisei.

2013 m. gruodžio 8–10 d.

Berlyne Suomijos institute dalyvavau tarptautinio projekto „Cities and Transnational Interaction. The Cultural Contacts between West and East European Urban Centres during and beyond the Cold War“ (projekto vadovė Tamperės universiteto Prof. Marjatta Hietala, 2010–2013, University of Tampere, School of Humanities and Social Sciences and Cold War Research Group-Consortium of the Aleksanteri Institute, funded by the Academy of Finland) rezultatų aptarime, kur pristačiau savo tyrimų ataskaitą. Plačiau apie projektą žr. http://www.uta.fi/laitokset/historia/www/hitutkimus.php

2013 m. lapkričio 25 d.

Dalyvavau apskritojo stalo diskusijoje „Rytų partnerystės politika Lietuvos pirmininkavimo ES laikotarpiu“, kurią organizavo MRU Politikos mokslų institutas kartu su Užsienio reikalų ministerija. Komentare nagrinėjau kai kurias priežastis, kurios trukdo ES veikti kaip vieningu politiniu subjektu užsienio politikos klausimais. Vieną iš objektyvių priežasčių galima įvardinti tai, kad ES bendroji užsienio ir saugumo politika formuojasi kaip iki šiol precendento neturintis tarpvyriausybinis ir viršnacionalinis bendradarbiavimas, kur esminių sprendimų priėmimas priklauso Europos vadovų tarybai. Kitais žodžiais tariant, sprendimas priklauso nuo valstybių narių, turinčių skirtingus užsienio politikos interesus. Rasti kompromisą, atsisakyti kai kurių strateginių užsienio politikos tikslų, ypač sudėtinga tapo ekonominio nuosmukio sąlygomis. Kita priežastis – pačių instrumentų / priemonių ribotumas, t. y. kelkime klausimą ar deklaracijos, bendros pozicijos, bendri veiksmai, sankcijos ar Rytų partnerystės veiksmų planai yra efektyvūs instrumentai paveikti tarpvalstybinių konfliktų sprendimą. Ar juose siūloma finansinė parama yra adekvati ir galinti nulemti ilgalaikius pokyčius Rytų Europos ir Pietų Kaukazo regionuose, kad Rytų partnerystės šalis siektų integracijos su ES. Dar kita priežastis, susijusi su atsakomybės trūkumu, t. y. ES sutartyse nėra numatyta valstybių narių atsakomybė, jei jos nesilaikytų ES priimtų bendrų pozicijų ar veiksmų. Todėl vis dažniau yra sunku sutarti ir dėl Rytų partnerystės, o kai kada sprendimai dėl Rytų partnerystės primena Monnet, kuriamos EB esminius principus: planas be plano, vizija be vizijos. Apibūdinti šią politiką naudojama ir daugybė metaforų: ,,narystės pakaitalas“, ,,alternatyvų politika“ ar ,,lagaminas be rankenos“. Iš tikrųjų metaforų gausa, patvirtina, jog nėra aiški ES valstybių pozicija dėl Rytų Partnerystės šalių galimybės tapti valstybėmis narėmis. Prie subjektyvių priežasčių galima priskirti ES valstybių narių skirtingas užsienio politikos nuostatas dėl bendradarbiavimo su strategine partnere Rusija ir Rytų partnerystės šalimis. Pastebimas dvigubų standartų, ypač žmogaus teisių pažeidimo srityje, taikymas. Jei ir toliau nebus atsisakyta dvigubų standartų ar selektyvaus teisingumo principų, pasirašyti Asociacijos sutartis ES su Rytų partnerystės dalyvėmis bus sudėtinga ir ateityje. Tai kaip įveikti šias priežastis, trukdančias ES veikti kaip vieningu politiniu subjektu? Atsakymas glūdėtų 2007 m. Lisabonos sutartyje, numatytoje gilesnėje užsienio ir saugumo politikos integracijoje. Tačiau atiduoti ES institucijoms spręsti užsienio ir saugumo politikos klausimus, kad ES galėtų veikti kaip vieningas subjektas, reiškia atsisakyti dalies valstybinio suvereniteto. Ar šiuo metu valstybės narės yra linkusios riboti savo suverenitetą klausimas lieka atviras?

2013 m. liepos 31–rugpjūčio 9 d.

Kartu su Lietuvos mokytojais ir dėstytojais stažavausi ir išklausiau 90 val. studijų modulį-seminarą „Remembering the Past, Shaping the Futute“ Yad Vashemo institute Jeruzalėje. Seminarą organizavo Yad Vashemo institutas ir Tarptautinė komisija nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti (koordinatorė ir grupės vadovė Ingrida Vilkienė). Yad Vashemas, kaip holokausto aukų atminimo įamžinimo kompleksas, yra įkurtas 1953 m. Kneseto sprendimu Jeruzalės priemiestyje ant kalvos pavadintos sionizmo pradininko publicisto ir rašytojo Teodoro Herclio garbei. Jį sudaro institutas, tyrimo centrai ir mokyklos, muziejai, įvairūs memorialai ir paminklai (Bendruomenės slėnis, skirtas įamžinti žydų bendruomenes, gyvavusias Europoje, tarp jų ir Lietuvos miestuose ir miesteliuose iki Antrojo pasaulinio karo. Atminties salėje dega amžina ugnis žydų aukoms atminti, vaikų memorialas – atminties paminklas žuvusiems žydų vaikams), aikštės (Varšuvos geto aikštė), alėjos (Pasaulio Tautų teisuolių alėja, kur yra pagerbti ir 844 Lietuvos piliečiai, išgelbėję žydus nuo mirties vokiečių nacių okupacijos metais), biblioteka (fonduose yra daugiau nei 125 tūkst. pavadinimų knygų apie holokaustą 54 kalbomis), archyvas (jame yra daugiau nei 154 mln. dokumentų, susijusių su holokaustu. Tarp jų 112 tūkst. liudininkų parodymų; daugiau nei 420 tūkst. nuotraukų ir Vardų salėje saugomi žuvusių žydų sąrašai, kuriuose minima 2,6 mln. pavardžių). (Plačiau apie tarptautinį holokausto studijų institutą Yad Vashem žr. http://www.yadvashem.org)

Studijos apėmė 3 pagrindines temas: 1) žydų istoriją, kultūrą ir politiką iki Antrojo pasaulinio karo; 2) holokaustą ir 3) praktinius-metodinius užsiėmimus, kuriuose nagrinėta kaip reikėtų dėstyti holokausto temą Lietuvos mokyklose ir universitetuose. Paskaitas skaitė žymūs judaistikos mokslininkai – dr. Z. Daševskis, dr. M. Juškovskis, L. Davidovič ir dr. E. Rimon. Jie atskleidė turtingą žydų istorijos, literatūros (Jidiš), muzikos ir meno pasaulį, egzistavusi Europoje iki Antrojo pasaulinio karo. Holokausto specialistai Prof. J. Baueris, dr. I. Abramskaja, dr. A. Šneer ir D. Romanovskis nagrinėjo antisemitizmo atsiradimo priežastis Europoje, atskleidė vokiečių nacių ideologiją ir vykdytą politiką nukreiptą prieš žydus bei analizavo ir lygino žydų persekiojimo, nacių getų kūrimo ir masinio žydų naikinimo ypatybes okupuotuose Vidurio ir Rytų Europos kraštuose. Praktinius užsiėmimus vedė mokslininkai-metodininkai dr. I. Abramskaja ir F. Dračinskis, kurie naudodami įvairias vizualines-metodines priemones parodė, kaip galima nagrinėti holokausto klausimus ne tik moderniose auditorijose, bet ir muziejuose ir įvairiose memorialinėse Yad Vashemo vietose. Praktinių užsiėmimų metu išryškėjo aiški tendencija, jog norint pradėti kalbėti apie holokaustą įvairiose valstybėse, būtina pateikti žydų, kaip tam tikros valstybės tautinės mažumos, kultūros istoriją iki Antrojo pasaulinio karo, kad būtų suvokta, koks žmogiškasis ir kultūrinis žydų paveldas buvo sunaikintas ir prarastas Europoje, jog ateityje būtų išvengta skaudžių genocido proveržių. Studijų metu su holokaustą išgyvenusiu liudininku C. Kacu (pabėgusiu iš Kauno geto), politikais ir Simono Wiesenthalio biuro Jeruzalėje direktoriumi E. Zuroffu aktyviai buvo diskutuojama bei ieškoma atsakymų, kaip reikėtų atskleisti ir pateikti holokausto temą Lietuvos jaunimui. Seminaro metu taip pat buvo organizuojamos ir pažintines ekskursijos po Izraelį. Jas vedė profesionali gidė R. Zlatopolskaja, kuri supažindino su senąja žydų ir krikščionybės istorija. Aplankyta buvo ankstyvoji žydų bendruomenės gyvenvietė Kumrane, Jaruzalės istorinės vietos (Alyvų kalnas, Šv. Kapo bažnyčia, Raudų siena ir jos požemiai), Izraelio muziejus, Golano aukštumos, Jordano upės slėnis, Tel Avivas, Jafa, Jerichas ir Betliejus. Buvome nuvykę ir prie Negyvosios jūros ir Genazareto ežero (Galilėjos jūros). Seminaro metu įgytos žinios ir naujos kompetencijos bus itin naudingos dėstant studijų dalykus, susijusius su nacionalizmo teorijomis bei politiniais ir nacionaliniais konfliktais, bei aptariant su Erasmus studentais skaudžius Lietuvos istorijos puslapius.

2012 m. rugpjūčio 29–rugsėjo 1 d.

Dalyvavau tarptautinėje Europos miesto istorijos asociacijos konferencijoje „Cities and Societies in Comparative Perspective“ Karolio universitete Prahoje. Europos miesto istorijos asociacija (European Association for Urban History), remiant ES institucijoms, buvo įkurta 1989 m. ir vienas iš jos tikslų – rengti tarptautines konferencijas kas dvejus metus. Pirmoji konferenciją įvyko 1992 m. Amsterdame (plačiau apie Asociaciją žr. www.eauh.eu). Šiais metais konferencijos organizatoriais buvo Karolio universitetas Prahoje, Prahos miesto savivaldybė, miesto archyvai, muziejai, Čekijos mokslų akademija ir Istorijos institutas. Konferencijoje dalyvavo virš 700 dalyvių iš 56 šalių. Konferencija buvo tarpdalykinė, joje dalyvavo mokslininkai, tyrinėjantis miestą kaip ekonominį, politinį ir sociokultūrinį reiškinį. Darbas vyko sekcijose (jų buvo apie 80). Dalyvavau sekcijoje „Miestai ir Šaltasis karas“, kur perskaičiau pranešimą apie kolaboravimą, konformizmą ir pasipriešinimą Sovietų režimui Lietuvoje 1944–1990 m., analizuodama studentų ir profesorių pasipriešinimą (Collaborate and conform or resist against the Soviet regime in Lithuania in 1944–1990: a case study on resistance of students and professors). Plačiau apie konferencijos programą ir mano pranešimo temą  Žr. Sessions: M47: Cities and the Cold War, http://www.eauh2012.com/sessions/

2012 m. liepos 15–18 d.

Dalyvavau tarptautinėje mokslinėje konferencijoje „Old and New: Past, Present, and Future of the Post-communist World“ Varšuvos universitete, Lenkijoje. Perskaičiau pranešimą apie disidentų judėjimą prieš komunistinę ideologiją Sovietų Lietuvoje 1970–1990 m. (Dissident movement against Communist ideology in Soviet Lithuania in the 1970s–1990s), analizuodama pogrindinę spaudą apie žmogaus teisių pažeidimus, disidentų straipsnius apie pasipriešinimą sovietinei okupacijai ir sovietizacijai Šaltojo karo metais. Konferencijoje daugiausia dalyvavo mokslininkai iš Vidurio ir Rytų Europos bei Centrinės Azijos šalių. Konferencijos dalyviai ypač daug diskutavo apie šiandieninę politinę, socialinę ir ekonominę situaciją Rusijoje, Ukrainoje, Moldovoje ir Centrinės Azijos šalyse. Žr. http://www.studium.uw.edu.pl/upload/files/WEEC%202012%20short.pdf

2012 m. birželio 14–16 d.

Dalyvavau tarptautinėje mokslinėje konferencijoje „East-West Cultural Exchanges and the Cold War“ Jiuveskiulės universitete, Suomijoje. Perskaičiau pranešimą apie nelegalų politinį ir kultūrinį bendradarbiavimą tarp Sovietų Lietuvos ir Vakarų Europos šalių 1944–1990 metais, analizuodama pogrindinę spaudą ir disidentų straipsnius, publikuotus Geležinės uždangos padalytose Vakarų ir Rytų valstybėse (The underground political and cultural interaction between Soviet Lithuania and Western European Countries in 1944–1990). Konferencijoje dalyvavo virš 90 dalyvių iš JAV, Kanados, Suomijos, Danijos, Švedijos, Jungtinės Karalystės, Šveicarijos, Belgijos, Italijos, Prancūzijos, Vokietijos, Rumunijos, Bulgarijos, Vengrijos, Čekijos, Lenkijos, Lietuvos, Latvijos, Estijos, Ukrainos, Rusijos ir kitų šalių. Konferencijos dalyviai aptarė politinį, ekonominį ir kultūrinį bendradarbiavimą bei nebendradarbiavimą tarp Rytų ir Vakarų Šaltojo karo metais. Plačiau apie konferencijos programą žr. http://culturalcoldwar.blogspot.com/2011/08/conference-aims.html

2011 m. spalio 24–28 d.

Dalyvavau tarptautinėje mokslinėje konferencijoje „Challenging the Shadow of the Iron Curtain“ Belgrado universitete, Serbijoje. Perskaičiau pranešimą apie kolaboravimą, konformizmą ir pasipriešinimą tarybiniam režimui Lietuvoje 1944–1990 m., analizuodama studentų ir profesorių pasipriešinimo atvejį („Collaborate and Conform or Resist against the Soviet Regime in Lithuania in 1944–1990: a Case Study on Resistance of Students and Professors“).

Konferenciją organizavo Belgrado universiteto Filosofijos ir Architektūros fakultetai kartu su Suomijos ir Serbijos tarptautinių projektų mokslininkais (Project „Cities and Transnational Interaction. The Cultural Contacts between West and East European Urban Centres during and beyond the Cold War“ (University of Tampere, School of Humanities and Social Sciences and Cold War Research Group-Consortium of the Aleksanteri Institute, funded by the Academy of Finland; Project „Modernization of the Western Balkans“, financed by the Serbian Ministry of Education and Science). Konferencijoje buvo aptarti ekonominio, politinio, kultūrinio ne/bendradarbiavimo aspektai tarp Rytų ir Vakarų Šaltojo karo metais. Žr. http://www.balkansinstitute.com/documents/Cold%20War%20-%20book%20of%20abstracts.pdf

2011 m. rugsėjo 28 d.–spalio 2 d.
Dalyvavau tarptautinėje mokslinėje konferencijoje „Universities in Central Europe – Crossroads of Scholars from All Over the World“ Karolio universitete Prahoje. Perskaičiau pranešimą apie Lietuvos aukštojo mokslo politiką, analizuodama Lietuvos universiteto atvejį tarpukario laikotarpiu (Between National and International Interests: the New University of Lithuania during the Interwar Period).
Konferenciją organizavo Karolio universitetas Prahoje, Europos istorijos mokslų draugija ir įvairios Čekijos, Lenkijos, Slovakijos ir Vengrijos asociacijos ir draugijos. Konferencijoje dominavo 3 pagrindinės temos: Tarpuniversitetinis mokslininkų mobilumas nuo Apšvietos laikotarpio (18 a.) iki šių dienų; „Vizituojančio profesoriaus“ fenomenas ir vokiečių fiziko Nobelio premijos laureato Alberto Einšteino dėstytojavimo Prahos universitete 100-o meto jubiliejui paminėti skirti pranešimai. Konferencijoje dalyvavo mokslininkai iš Čekijos, Vokietijos, Austrijos, Izraelio, JAV, Šveicarijos, Graikijos, Portugalijos, Italijos, Vengrijos, Slovakijos, Lenkijos ir Lietuvos. Iš viso buvo perskaitytas 31 pranešimas. Apie konferencijos dalyvius, programą ir pranešimų tezes plačiau galima susipažinti internetiniame puslapyje: http://dvt.hyperlink.cz/uce/index.htm. Pranešime kėliau hipotezę ar naujai įsteigtas Lietuvos universitetas buvo tautinis universitetas, ar universitetas peržengiantis tautinės valstybės ribas, kur Vakarų ir Rytų Europos universitetų mokslininkai kartu su Lietuvos mokslininkais formavo ir vykdė studijų programas bei dalyvavo bendruose moksliniuose projektuose. Pranešime buvo analizuojamos įvairios tarptautinio bendradarbiavimo formos, kaip studentų ir doktorantų studijos Europos universitetuose, studentų ir profesorių mobilumas, užsienio valstybių ir mokslo fondų finansinė parama Lietuvos studentams ir mokslininkams – grantai ir stipendijos, Europos mokslininkų indėlis formuojant Lietuvos universiteto studijas ir mokslą bei kitos bendradarbiavimo formos. Priėjau prie išvados, kad dėl palankių tarptautinio bendradarbiavimo sąlygų, Lietuvos universiteto studentai ir mokslininkai užmezgė glaudžius santykius su Vakarų ir Rytų Europos universitetų mokslininkais, kurių dėka jie galėjo gauti informacijos apie naujausius tyrinėjimus, mokytis iš jų žinių ir patirties bei dalyvauti bendruose moksliniuose projektuose. Tarpukario laikotarpiu Lietuvos mokslininkai pilnai integravosi į tarptautinę mokslininkų bendruomenę, o Lietuvos universitetas tapo iš esmės tarptautiniu universitetu, peržengiantis tautinio universiteto ribas. Žr. http://dvt.hyperlink.cz/uce/

UNIVERSITIES_2011-10-01_PICT_10

2011 m. vasario 8–10 d.

Dalyvavau moksliniame seminare aptariant tarptautinį projektą „Cities and Transnational Interaction. The Cultural Contacts between West and East European Urban Centres during and beyond the Cold War“  Tamperėje, Suomijoje. Vasario 8 d. kartu su Belgrado universiteto prof. Aleksandra Stupar perskaitėme paskaitą apie „Kultūrinį bendradarbiavimą Šaltojo karo metu: Baltų ir Balkanų atvejo studija“ (Cold War cultural interactions: The cases of the Baltics and the Balkans). Paskaita patalpinta į Tamperės universiteto moodle aplinką. Vasario 9 d. perskačiau pranešimą apie „Lietuvos studentų ir profesorių pasipriešinimą sovietinei švietimo politikai 1944–1990 m. (Resistance against the Soviet Educational Policy by Students and Professors in Lithuania in 1944–1990).

Audra 004

2010 m. lapkričio 29 d.
Dalyvavau konferencijoje „Žiemos karas – Talvisota“, skirtoje Žiemos karo pabaigos 70-mečiui paminėti Kaune Vytauto Didžiojo karo muziejuje. Konferenciją organizavo Lietuvos ir Suomijos draugijos Kauno skyrius ir Vytauto Didžiojo karo muziejus, ją globojo Suomijos Respublikos ambasadorė Marjos-Liisos Kiljunen. Konferencijoje perskaičiau pranešimą „Lietuvos Vyriausybės neutralumo politika ir piliečių pozicija Žiemos karo metu: likti neutraliems ar padėti Suomijai?“.

audrone_januzyte

2010 m. spalio 4–7 d.

Europos Parlamentas, Europos Komisija, Briuselis. Dalyvavau kartu su Lietuvos universitetų dėstytojais seminare-diskusijoje apie Lisabonos sutarties įsigaliojimą, jos poveikį Europos Parlamento galioms, ES piliečiams bei įvairioms politikos sritims. Taip pat susipažinau su Lietuvos atstovybės Europos Sąjungoje veikla ir planuojamais prioritetais Lietuvai pirmininkaujant ES 2013 m. Plačiau žr. https://mail.mruni.eu/mail/src/webmail.php

IMGP6766

2010 m. gegužės 24–26 d.
Tarptautinis seminaras „Exchanges through the Iron Curtain“, perskaitytas pranešimas „Soviet Cultural and Educational Politics and Western influences in the Baltic cities: Vilnius city case Tamperė, Suomija.

2010 m. kovo 25 d.

Tarptautinis seminaras Žiemos karo 70-mečiui paminėti, perskaitytas pranešimas „Lietuvos vyriausybės ir valstybės piliečių pozicijos Žiemos karo metu“, Vilniaus pedagoginis universitetas.

2008 m. birželio 5–7 d.

Tarptautinė European Platform of Women Scientists konferencija „Women Shaping Science“, Vilnius, 2008 m. birželio 5–7 d.

2008 m. balandžio 17–18 d.

Tarptautinė mokslinė konferencija „Ukraine–Belarus–Poland and Lithuania: Through Collisions of Historical Past to New Prospects of Cooperation“, Černovcų nacionalinis J. Fedkovičiaus vardo universitetas, Černovcai, Ukraina, 2008 m. balandžio 17–18 d.

Pranešimas „Idea of Statehood in Lithuania at the Beginning of the 20th Century: A Common State with Russia, with Poland or with Byelorussia?“, 2008 m. balandžio 17 d.

Vasaros stovyklos:

2010 m. gegužės 31–birželio 6 d.

Dalyvavau vasaros stovykloje „Institutions in Context: the Design and Impect of Political Institutions during and after the Cold War“. Tamperės universitetas., Suomija.

Paskaitų skaitymas užsienyje:

2010 m.  kovo 1–31 d.

Perskaitytas 20 val. paskaitų kursas: Lithuania and Its Neighbours in Central and Eastern Europe: (historical, political, and cultural viewpoint) Liono universiteto (2) Politikos mokslų institute, Prancūzija (kviestinis dėstytojas).

Projektai

2008 m. dalyvauju kaip ekspertė bendrame žurnalo „Veidas“ ir MRU projekte „Seimo rinkimai 2008“. Komentaras publikuotas žurnale „Veidas“ 2008 m. rugpjūčio 25 d. Žr. Neviera, Valentinas. Švietimo reformos jubiliejaus proga – partijų abejingumas, Veidas, 2008 m. rugpjūčio 25, nr. 34, p. 22–25.

Paskaitos visuomenei

2008 m. balandžio 3 d.

Žr. http://www.klsmk.lt/?lt=1207309156

SEMINARAS „EUROPOS SĄJUNGOS IŠORĖS SANTYKIAI“ SMK TELŠIŲ FILIALE

Balandžio 3 dieną SMK Telšių filiale vyko seminaras, kurį vedė Mykolo Romerio universiteto politikos mokslų katedros lektorė – docentė Audronė Janužytė. Seminaras organizuotas bendradarbiaujant su Telšių Europos informacijos centru – Europe Direct.
Seminaras vyko dviem etapais. Pirmoje dalyje lektorė skaitė įdomią ir informatyvią paskaitą apie tarptautinį Europos identitetą, vedė diskusiją apie šiandienines ES aktualijas. Paskaita paįvairinta originaliais ir šmaikščiais pavyzdžiais, tad klausytojams neteko snūduriuoti klausantis lektorės.
Antroje seminaro dalyje visi klausytojai buvo įtraukti į aktyvią veiklą tema „Ar Europoje bus saugiau, jei į ES įstos Turkija?“. Seminaro dalyviai, suskirstyti grupelėmis, atliko įvairias praktines užduotis, diskutavo apie Turkijos galimybes įstoti į ES, Turkijos ekonominę, politinę, socialinę padėtį, bendradarbiavimą su kitomis ES narėmis. Bandyta išskirti svarbiausius ir labiausiai Turkiją, kaip šalį, identifikuojančius veiksnius.
Seminare buvo pateikta daug naujausios studijoms naudingos informacijos apie ES plėtros galimybes. Seminaras buvo naudingas visiems – tiek studentams, tiek jame dalyvavusiems dėstytojams.

Tarptautinės studijų mugės

2009 m. balandžio 25–28 d.

Kartu su tarptautinių studijų koordinatore Kornelija Gulbinskaite dalyvavau tarptautinėse švietimo mugėse 2009 m. balandžio 25–26 d. Stambule ir balandžio 28 d. Ankaroje (Turkija). Turkijos jaunimui ir visuomenei kartu su daugiau nei 127 Europos ir pasaulio universitetais buvo pristatytos ir MRU bakalauro ir magistro studijų programos, kurias galima studijuoti anglų ir rusų kalbomis.

Turkija_Stambulas_Ankara_2009-04-23-30 221Turkija_Stambulas_Ankara_2009-04-23-30 282